Dalia Satkauskytė. Nykos-Niliūno šimtmetis. Piemuo, skaitąs prancūziškai

 

Nesu iš tų, kurie kas kelerius metus ar kokį dešimt­metį nuosekliai permąsto savo santykius su literatūros klasikais ar jaunystės korifėjais (taip, beje, darė Alfonsas Nyka-Niliūnas, savuosius permąstymus kruopščiai fiksavęs „Dienoraščio fragmentuose“) – šiaip sau ar jubiliejų proga. Esu tikra akademinio pasaulio barbė devyndarbė, ir permąstymų fragmentai ar vos apčiuopiamos jų galimybės dažniausiai išsisklaido nuolatinių įsipareigojimų, dead line’ų ir ne kartą mano keiktos biurokratijos sraute. Kai kas iš tokių permąstymų šmėkšteli pokalbiuose su draugais ir kolegomis, kai kas transformuojasi į akademinį interesą ar virsta akademinių žanrų rašiniais.

Mano akademinių inventorizacijų nuotrupos ne­lengvai atribojamos nuo asmeninių, tiesiog skaitytojos, – mat akademinės profesijos (ar čia iš viso profesija – literatūrologė?) nenumato jokių fiksuotų darbo valandų, o manosios privalumas ir trūkumas yra dar ir tai, kad pati esu kuriama skaitomų ir rašomų tekstų, o asmenybė į pastaruosius, nors ir netiesiogiai, taip pat įsirėžia. Tokia dviguba perspektyva galbūt suformavo požiūrį, kurį daugybę kartų ir viešai, ir privačiai esu dek­laravusi: nesuprantu intelekto, racionalumo ir emocijos priešpriešos. Ji vis dar stipri mokykliniame literatūros mokyme ir nemenkai jį pagadina. Esu įsitikinusi: pirmiausia turime suteikti bent supratimo prielaidas, o tuomet jau tikėtis nors trupučio meilės (meilei Niliūno poezija be jokio pasiruošimo yra per sunki).

Mane pačią poezija gali ištikti ir tingiai skaitinėjant vakarais, ir analizuojant eilėraštį, kai pareigingai ruošiuosi paskaitai... Būna, tai nutinka net vieną po kitos skaitant knygas prieš LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimus.

Kažkada rašant disertaciją ir ištiko Alfonso Nykos-Niliūno poezija, kuri plaukdavo prieš miegą tapybiškomis vizijomis. Ne vieną Niliūno eilėraštį ar eilėraščio frag­mentą, išmoktus tuo metu, tebemoku. Puikiai prisimenu pieš daugelį metų rekonstruotas jo poetinio pasaulio koordinates, kurias ne kartą pakartojau ir tikslinau enciklopedijų straipsniuose, mokyklų vadovėliuose, kurias vėliau tikslino kiti... „Dienoraščio fragmentų“ tomai apskritai tapo parankiniu veikalu, neakademiniu akademinės minties stimuliatoriumi – daug kuo, taip pat ir jau minėtomis literatūros istorijos inventorizacijomis, vertinimais prieš plauką ar iš kitos perspektyvos. Meilė lietuvių literatūrai, nuolatinis grįžimas prie jos; suprantami visi kontekstai, istoriniai sąlygotumai ir tuo pat metu – jokių parapijinių nuolaidų. Vakarų literatūros viršūnės yra absoliutus atskaitos taškas.

Atrodė, nelabai turiu dėl ko iš naujo inventorizuoti Niliūną, nelabai yra dėl ko nustebti.

Bet štai prieš kelias savaites vykusioje mokslinėje konferencijoje „Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Bronius Krivickas: likiminiai kartos pasirinkimai“ vis dėl to buvau nustebinta. Reaguodama į plenarinį Giedrės Šmitienės pranešimą, kuriame kalbėta ir apie knygą, skaitymą, kaip pirmąjį išėjimo iš namų judesį, kolegė Nida Gaidauskienė perskaitė archyvuose aptiktą dar niekur neskelbtą Alfonso Čipkaus laišką-prašymą, pateiktą jam stojant į VDU 1938 metais. Pasirodo, būsimasis Nyka-Niliūnas tebuvo baigęs... tris pradinės mokyklos skyrius (tik tokius mokslus teišgalėjo leisti skurdžiai gyvenusi šeima), o gimnazijos egzaminus laikė eksternu – į pasaulio literatūrą veržėsi, prancūziškai išmoko savarankiškai, kaip jis pats rašo, piemenaudamas. Piemuo, skaitąs prancūziškai, – taip jis pats save apibūdina.

Žinoma, grįžusi namo puoliau tikrinti, ar prieš daugelį metų neprirašiau nesąmonių „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“. Nesąmonės apie baigtą Utenos gimnaziją nebuvo, bet turbūt tik todėl, kad, kaip prisimenu, buvo sutarta rašyti tik apie baigtus universitetus. Nors nebaigta gimnazija ir prancūziška „piemenavimo mokykla“ buvo gal ir svarbesnė už universitetus.

Ištikimybės namams ir jų išdavystės dialektika, labai svarbi poezijoje, po šio laiško tapo dar ryškesnė. Literatūros sociologės žvilgsnis atpažino unikalią socialinę trajektoriją, sunkiai paaiškinamą kokiais valstietiškais polinkiais... Dar keistesni ėmės rodytis bandymai mokyklinėse programose ginti lietuvių literatūrą nuo pasaulio klasikos.

Be to, supratau, kad Niliūnas priartėjo prie mano pačios biografijos, nors ji daugeliu požiūriu ir visai kitokia... Kiekvieną kartą važiuodama iš tėviškės jaučiuosi jei ne ją išduodanti, tai bent slapta keičianti odą. Gerai, kad kelias tolimas ir, kol atvažiuoju į Vilnių, prie naujos odos jau būnu šiek tiek pripratusi...

Draugai