Donatas Petrošius. Tie patys žmonės. Cvirkinimas. Vilniaus skyrius

 

Ir birželio karščiai. Ir liepos vėsa. Susvetimėjimo rekordai – ir sostinėje, ir Pietų Žemaitijoje, kur vasaroju šiurpdamas nuo informacijos begalybės ir žmogiškosios laikmenos baigtinumo. Birželį mirė bene penki rašytojai, elektroninio pašto dėžutėje daugiausia nekrologai ir pranešimai, kur ir kada laidos. Iki vakar man atrodė, kad prieš akis – visa vasara, kad tuoj ji – ta tikroji – prasidės, tačiau ji greičiau baigsis, nei apsispręsiu, kaip pavadinti šį rašinį, ką užsirašyti, o ką palikti prapulčiai.

Perduodu žinias raštu, pats pasaulį pažįstu skaitydamas. Net radijo laidų išklotines mieliau skaitau akimis. Ausų garsams stengiuosi neeikvoti, jas geriau pasitaupyti tylai klausytis. Kasmet kaime atrandu televiziją ir apstulbstu. Tuos aštuonis ar devynis anteninius nacionalinės reikšmės kanalus, kuriuos gerieji ponai iš Vilniaus tautai transliuoja nemokamai. Vieną vakarą maigydamas pultelį stabteliu ties „MG Baltic“ priklausančio LNK žiniomis: liejasi aktualus srautas apie medžių, miškų kirtimą. Pakanka keleto sekundžių susigaudyti, kad šio kanalo simpatijos – kirtėjų, medienos pramonininkų pusėje. Per minutę keliskart demaskuojami gamtos gynėjai, esą ten visur tie patys veidai. Tie patys žmonės gina Labanorą, Vilniaus parkus, kovoja prieš Lietuvos numiškinimą. Tie patys veidai, tie patys žmonės. Bandoma prakišti, esą čia kažkoks pažeidimas. Tarsi pagal Konstituciją kiekvienam medžiui turėtų būti atskiras gynėjas. O jei tie patys stos ginti visų medžių – taip negalima.

O tai, kad tas pats koncernas per keturias ar penkias susipirktas televizijas nuodija patiklių piliečių smegenis tais pačiais influenceriais, tomis pačiomis nuomonėmis – tarsi nieko tokio. Pastaraisiais metais žmonės šviečiami (ar bent imituojama tokia veikla), kad atpažintų kremlinę propagandą, dezinformaciją, trolinimą. Būtų metas visuomenę šviesti apie lietuviškųjų televizijų žalą, bet gal jau per vėlu. Tie, kurie per 30 metų neatsižiūrėjo, ir tie, kurie į visus tuos kanalus vis dar žiūri rimtai – ko gero, nebegydytini.

Kol visuomenėje tarpsta susvetimėjimas, tol televiziniai šarlatanai išsaugos savo įtakų procentus. Nuvažiavus kaiman į akis krenta tvoros. Ne medinės, ne metalinės, o emocinės, psichologinės. Mano krašte įprasta, kad kaimynai nebendrauja (retų išimčių pasitaiko). Kodėl neliko poreikio ar mokėjimo gyvent kaimyniškai – plati ir sunki tema. Vieni laiko neturi, kiti drovisi, prisibijo atsiverti. Didumos priežasčių minėti nesinori. Tačiau poreikis kasdien susitikti tuos pačius veidus išlieka. Tą spragą užpildo ne feisbukas, o televizija. Feisbuke nejauku – gali visaip prisivaidinti, būti įskųstas, išmestas iš grupės, mėnesiui užblokuotas. Televizorius niekada neatstums.

Many irgi gajus instinktas retsykiais pamatyti tuos pačius žmones. Kažkada turėjome „Suokalbį“. Paskui – „Suokalbio“ griuvėsius ir pasekmes. Ir tai nebuvo blogiausias variantas, kai palygini su dabartimi. Kai dirbau rašytnamy, įkalbinau sėkmingai besiplečiantį madingą alubarių tinklą pamėginti atkurti „Suokalbio“ instituciją istorinėje vietoje. Bet jie pralaimėjo konkurse naktinio kokteilių baro variantui. Jei būtų keturių valdybos narių ir vieno finansus išmanančio poeto komitetas pasirinkęs demokratiško alubario variantą, dabar galėčiau girtis, kad dirbdamas rašytnamy padariau bent vieną gerą darbą. Čia tema pamąstyti Liutaurui Degėsiui, kuris valdyboje atkakliai siūlydavo visus klausimus nagrinėti susiskirsčius į mažas grupeles. „Suokalbio“ atvejis parodo, kad mažos grupelės linkusios priimti pačius kvailiausius sprendimus. Jei būtų dėl „Suokalbio“ vykęs balsavimas visuotiniame narių susirinkime, aišku, būtų laimėjęs geresnysis variantas.

Nes būtina turėti vietą, kur bet kada atėjęs galėtum susitikti tuos pačius žmones. Ypač rašytojus. Šitas klausimas yra egzistencinis. Ypač tokiais durnais laikais. Ilgai sukau galvą – kodėl Vilnius neturi jokios rašytojų nusėdimo vietos? Kodėl niekas nesuformuluoja tos problemos, nerenka parašų, nerašo skundų aukštesniosioms instancijoms? Nes nėra kam rūpintis Vilniaus rašytojų gerove. Lietuvos rašytojų sąjunga turi Klaipėdos skyrių, kuris rūpinasi klaipėdiečiais, Kauno skyrių, kuris rūpinasi kauniečiais, o Vilniaus skyriaus nėra. Tarsi Vilnius neturėtų rašytojų su spec. poreikiais. Palyginkite: kauniečiai į Valdybą nuolat deleguoja keturis penkis narius, kurie gina jų interesus. Ir gerai apgina, reikia pripažinti. Nesu matęs, kad Kajokas kuo nors skųstųsi. Ar kad neišsispręstų kuris nors Navako klausimas. Nuvažiavęs Kaunan visuomet sutikdavau kurioje nors Laisvės alėjos lauko kavinėje kavą geriantį Patacką. Dabar, kai Kaunas tvarkosi, Patacko nebematyti. Reikia tikėti: kai Kaunas susitvarkys, Patacką grąžins į vietą.

O Vilniuje viskuo turi rūpintis pats. Vaikštai vaikštai ratais pusdienį ir nebūtinai pažįstamą veidą sutiksi. Jakučiūną dažniausiai matau, bet tiek iš jo naudos, kai pralekia ant dviračio. Retai kaktom susiduriam pasikalbėti prie kavos. Užgiris nuolat sėdi „Mint Vinetu“, verčia mus į užsienio kalbą. Kavos ir limonado kasdien ten užsuka Burokas. Esama dar keleto pastovių. Galėtum pavadinti „Mint Vinetu“ rašytojų lankytina vieta, bet ten man per daug jauku. Nuolat jaučiuosi tarsi svečias, atėjęs į Jono namus. O svečiuose užsibūti per ilgai nemandagu. Be to – kava ir limonadas yra tie skysčiai, kurių daug neišgersi.

Šiemet keturis kartus buvau alubary „Keturi vėjai“. Tiksliau – pirmuosius tris kartus besilankant įsivaizdavau, jog baras vadinasi „Keturi vėjai“, o ket­virtąjį kartą perskaičiau, kad vadinasi „Nauji vėjai“. Ir visus keturis kartus sutikau visokių tų pačių jaunų rašytojų. Jie nesuka galvos, ar tie vėjai keturi, ar nauji, visi sako: „Einam į vėjus.“ Literatūrinio prado čia esama ir dėl to, kad barmenu dirba poetas Toločka. Vardu Mantas. Neseniai išleido pirmąją knygą. Paėjė­jus į dešinę nuo baro, galima tą knygą paskaitinėti. Atmosfera gera, tik muzika per garsiai leidžiama. Viduje, jei nori susikalbėti, reikia kelti balsą, o tai vargina – ypač jei tądien po futbolo. Prekiauja tik alum ir alkoholiniais gėrimais. Prisiekusieji kavos gėrikai antrąkart nebeužsuktų. Nebent susitartų, kad leistų gerti iš savo termoso. Bet su išimtimis gali atsiverti Pandoros skrynia, žiūrėk, kitas prie savo kavos užsimanys savo peilius ryti ar sėmkes lukštenti.

Gera vieta yra neiškirstajame Sapiegų parke. Vadinasi „Miesto laboratorija“. Katkų literatūros draugija ten rengia tematinius posėdžius. Deja, jie vyksta konkrečiomis dienomis, prastą dieną nuėjęs ten nieko nerasi.

Mistinė rašytojų prasilenkimo vieta yra Tibeto skveras Užupy. Ko tik aš ten nesu matęs, bet dažniausiai – Šileiką. Ilgiau pastovėjęs gali sulaukti prasukančio Vido Morkūno iš Žvėryno – stabtels, kad palygintume, kaip sekasi kabintis į Čempionų lygą jo „Arsenalui“ Londone ir mano „Žalgiriui“ Vilniuje. Arba Gedas Kajėnas iš „Metų“ – ateis su kopėčiomis maldos vėliavų keisti. O jei, kol stovėsi prie akmeninės mandalos, niekas tądien neprieitų ir nepraeitų, tuomet paskambintų Aidas Kelionis iš Veisiejų: po įprastųjų įžangų apie gyvenimą, konkrečiau – vandens temperatūros ežeruos, futbolo ir šią vasarą Rytų pusrutulyje nusimatančių „Metallicos“ koncertų, paklaus esminio klausimo – ar mes visi čia, Vilniuje, galvas guldom už Cvirkos paminklo išsaugojimą?

Ne, ne visi. Taip, medžiai ir skveras verti būti apginti. Nuo visų sovietinio paveldo klausimų nusišalinu. Net jei gamtoje ir Vilniuje esama vertingo sovietinio paveldo, man jis visada liks atgrasus. Toks, kurį, jei įmanoma, apeisiu ratu. Nes tai pernelyg asmeniška – sovietinė ideologija buvo suluošinusi mano tėvą. Iš manęs atėmė dalį tėvo. Gražiausiais mūsų metais (galėjusiais tokiais būti) bendraudami nuolat kivirčijomės. Prie visų tų paminklų, oro uosto, nac. bibliotekos fasadų man atsinaujina šleikštulys. Dėl rašytojo Cvirkos statuso man nei šilta, nei šalta – galiu save įtikinti, kad ir jis buvo auka kaip visi, tačiau tai mano tėvo ir mūsų sugadinto laiko niekas nesugrąžins.

2004-aisias VPU literatūrologijos magistro studijose apie kritiką dėstė dekanas, profesorius Petras Bražėnas. Buvo ką tik išėjusi nauja jo monografija apie Cvirką – apie ją ir rašiau studentišką recenziją. Mano sunkioji paauglystė ėjo į pabaigą, todėl monografijos recenzija išėjo gana korektiška, neįžeidi. Gal net dalykiška, nes profesorius pagyrė ir parašė gerą pažymį. Pamenu, jau tada įrodinėjau, kad ideologiškai įkrautą Cvirkos paminklą geriau nukelti ir paslėpti, nes jis tik trukdo adekvačiai suvokti jo knygas.

Pompastika yra atgyvena. Joną Meką artimieji Biržų rajone birželio vidury palaidojo be žiniasklaidos, be ministrų prie kapo duobės. Aistros dėl paminklų ir geismas būti palaidotam Antakalnio menininkų kalnelyje man yra savaime nesuprantamas. Jei dar tokių esama, derėtų juos išmest iš feisbuko draugų.

Buvau sugalvojęs ir artimiems bičiuliams išdėstęs alternatyvų variantą, ką daryti su Cvirkos statula. Kadangi šis rašytojas nėra lietuvių literatūrai svarbesnis už Sruogą, Putiną, Simonaitytę, Radzevičių, Grušą, Aputį, Granauską, Gavelį, Kunčiną, Ivanauskaitę, Beresnevičių ir daugelį kitų, kuriems Vilniuje paminklų nėra pastatyta, vertėtų mirusius rašytojus sureitinguoti ir Cvirkos skvere pastatyti statulas visiems: nuo menkiausio iki didžiausio. Pagal nuopelnus. Dabartinę Cvirkos statulą iki pažastų įkasti į žemę, kad už jį svarbesniems rašytojams nereikėtų eikvoti metalo. Ir kad visi tilptų.

Dar anais laikais buvau sugalvojęs kalambūrą: „Bražėnas cvirkina studentus.“ Bet į apyvartą nepaleidau, nes pabijojau, kad žmonės supras ne taip. O tie žmonės nuo seno prisidaro vargo, kadangi kasdien kažką supranta ne taip.

 

Draugai