Vitalij Binevič. Galąskite plunksnas, o filosofai

Tai buvo dviejų filosofijos grandų susidūrimas. Pirmasis atstovavo klasikiniam mąstymui, pripažįstančiam daiktų bei idėjų universalumą ir intelektualiai pažinią jų prigimtį. Antrasis gynė postmodernaus diskurso prieigą, neigiančią vienos tiesos galimybę. Abu nagrinėjo bendrą pamatinį klausimą – ar egzistuoja žmogaus prigimtis? Ši diskusija filosofijos pasaulyje iki šiol kelia bangas. Be abejo, kalbu apie 1971 m. tarp Michelio Foucault ir Noamo Chomsky’o kilusį ir televizijos kamerų nufilmuotą ginčą. Tačiau, Karlo Marxo teigimu, istorija linkusi kartotis – iš pradžių kaip tragedija, o paskui kaip farsas.

Neseniai viešame dispute susidūrė du nūdienos pasaulio intelektualai: vėžiagyvių* mesijumi, maskulinizmo propaguotoju ir alternatyviosios dešinės įkvėpėju vadinamas Jordanas Petersonas ir visų komunistinių lervų, liberastinių padugnių ir kairiųjų fašistų mokytojas Slavojus Žižekas. Abu mąstytojai, kaip rodo ką tik išvardytos neoficialios regalijos, visuomenėje vertinami prieštaringai. Kadangi laikai pasikeitė, apmąstomas buvo ne esminis filosofinis klausimas, kurį nagrinėjo jau Platonas ar Aristotelis, bet šių dienų poreikius labiau atitinkantis fenomenas. Debatų tema – „Laimė: kapitalizmas prieš komunizmą“. Abu intelektualai atstovauja visiškai priešingoms nuomonėms. J. Petersonas teigia, kad laimė, kurią jis dažniausiai apibūdina kaip fiziologinį procesą, kuomet smegenyse išsiskiria tam tikri hormonai, yra žmonių tarpusavio rungtynėse pasiekiamas tikslas. Kapitalizmas, pasak J. Petersono, kaip tik geba įgyvendinti konkurencinę kovą, kurioje ir atsiranda F. Nietzsche’s filosofijos įkvėptas antžmogis. O S. Žižekas neigia patį laimės konceptą. Pasak jo, tai ne etinė kategorija, kadangi žmonių atmintyje išlikę herojai nesirūpino savo laime. Jiems rūpėjo antžmogiškomis pastangomis pasiekiami asmeniniai tikslai. Pavyzdžiui, Marie Curie tyrinėjo radiaciją, nors galiausiai pastaroji ją pražudė. Psichoanalizė, anot S. Žižeko, kaip tik ir leidžia teigti, jog žmogus geidžia ne laimės, bet nuotykių.

Kodėl verta kalbėti apie šį įvykį? Pirma, retai dviejų, nors ir antrarūšių filosofų pokalbis pritraukia keleto tūkstančių žiūrovų minią. Pasak paties J. Petersono perpasakotų gandų, bilietai į šį renginį buvo perparduodami po kelis šimtus dolerių. Beje, viename Vilniaus bare net bandyta organizuoti gyvą disputo peržiūrą. Antra, abu mąstytojai įprastai atstovauja priešingoms mąstymo paradigmoms. J. Petersonas, anot jo kritikų, yra kraštutinis dešinysis, atsisakęs naudoti neutralius ir lyties nenurodančius įvardžius. Turbūt neatsitiktinai „Litmeniui“ feisbuke pasidalijus J. Petersono interviu vertimu, komentaruose kilo nedidelė diskusija, ar verta publikuoti šį maskulinistinį autorių. O S. Žižekas atstovauja kraštutinai kairuoliškam mąstymui, propaguojančiam nuolatinį kapitalizmo įtarinėjimą ir visų visuomeninių procesų dekonst­ruktyvią kritiką. J. Petersono teigimu, tokie kairieji nori sugriauti stabilią hierarchinę sistemą ir totalitarinėmis priemonėmis įvesti lygybę. Tačiau abu mąstytojai sutiko viešai apsikeisti idėjomis. Tai kaip tik ir yra svarbiausia šio disputo pamoka – teks prisiminti filosofijos pradmenis, t. y. sokratiškąjį dialogą, kuriame tiesa nuolatos atrandama iš naujo, ginčijantis. Tiesa, priešingai, nei mano skirtingose barikadų pusėse esantys kairieji ar dešinieji, nuolatos vienas kitam laidantys tokius įžeidimus kaip „maskulinistas“, „fašistas“ ar „liberalkomunistas“, nėra amžiams atrandamas daiktas. Kas yra tiesa? Turbūt pats klausimo kėlimas. Ir jei mes nenorime, kad prezidentais taptų donaldai trumpai, o besaikė tolerancija nesunaikintų savęs pačios, teks kelti šiuos klausimus kartu.

Kas laimėjo? Abu intelektualai prišnekėjo nesąmonių. J. Petersono „Komunistų partijos manifesto“ analizę paneigti galėtų bet kuris Filosofijos fakulteto antrakursis. O S. Žižekas vėl kalbėjo įspūdingais, bet nesuprantamais filosofiniais teiginiais. Abu taip pat išsakė ir įdomių pastebėjimų. Pavyzdžiui, įdomiausioje disputo vietoje abu mąstytojai nagrinėjo laimės kaip nušvitimo ir Dievo patiriamos kančios (kai Kristus paklausė, kodėl tėvas jį apleido) idėjas. Peržiūrėjęs disputą galiu atsirinkti pelus nuo grūdų, vadinasi, šiuo atveju laimėti galiu tik aš – sąmoningas ir kritiškas žiūrovas.

 


* Įrodinėdamas prigimtinį hierarchijos pobūdį J. Petersonas dažnai naudoja vėžiagyvių pavyzdį.