Vitalij Binevič. Grąžinkite mums kalę, šunsnukiai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vaikystėje dažnai svajodavau, kokios naujos galimybės atsivertų įvykus zombių apokalipsei. Iš parduotuvių galėčiau šluoti visus žaislus, visą nesveiką, bet neįtikėtinai skanų maistą. Tokią vaizduotės užgaidą leidžia patenkinti postapokaliptinis kinas. Pavyzdžiui, filme „Aš esu legenda“ (2007, rež. Francis Lawrence’as) pasakojama, kaip paskutinis žmogus bando išgyventi zombių Niujorke. Pagrindinis filmo veikėjas pasistato tvirtovę, kurioje yra visko, ko reikia tolesnei egzistencijai. Tačiau akylesnis žiūrovas pastebės: tvirtas slėptuvės sienas puošia originalūs meno kūriniai, pavyzdžiui, Vincento van Gogho „Žvaigždėta naktis“. Be abejo, bręstant keičiasi ir skonis, todėl dabar norėčiau gauti ne „Action Man“ rinkinį, o Edvardo Muncho „Šauksmą“.

Kartais meno kūriniai tiesiog dingsta. Belieka spėlioti, kaip atrodė senovės graikų statulos ir freskos, sunaikintos barbarams įsiveržus į Romos imperiją. Turbūt daugiau niekada nepamatysime ir per Antrąjį pasaulinį karą dingusių Raphaelio, Albrechto Dürerio, Rembrandto ar Gustavo Klimto kūrinių. Kartais nereikia nė karo, užtenka elementaraus žmogaus kvailumo. Prieš keletą savaičių Paryžiuje kažkas pavogė duris, ant kurių Banksy nupiešė kraupios išvaizdos mergaitę. Banksy’o vaizdai ne kartą buvo užteplioti ar kitaip sunaikinti, o ir menininkas retkarčiais inscenizuoja savo kūrinių vagystes ar sunaikinimo akcijas. Tačiau ši istorija sulaukė dėmesio dėl vienos smulkmenos: piešinys skirtas terorizmo aukoms atminti – mergaitė buvo nupaišyta ant pastato, kuriame per 2015 m. teroristinį išpuolį žuvo 90 žmonių, avarinio išėjimo. Neatsilieka ir mūsų vietiniai – prieš kelerius metus vilniečiai neteko vienos „nesvarbios“, tačiau kultinės skulptūros. Sostinės legendos byloja, kad vienai Gedimino prospekte veikusiai optikai išsikeliant iš patalpų, jos įkūrėjas nusprendė drauge pasiimti Eimanto Ludavičiaus sukurtą dobermano skulptūrą ir pasistatyti ją savo namo kieme. Ironiška, bet tai ne pirmas atvejis, kai kalę „išsiveda“ netikras jos šeimininkas*.

Aišku, kyla klausimas, ar tikrai šį kūrinį galima vadinti menu. Tačiau, kiek atmenu, dingus kalei eidamas Gedimino prospektu tiesiog fiziškai jutai, kad kažkas ne taip, kažin ko šioje vietoje trūksta. Tai nevalingai verčia prisiminti filosofo Walterio Benjamino „auros“ sąvoką. Nors žodis skamba mistiškai, filosofas juo apibrėžė meno savybę teikti kūrinių autentiškumo patirtį. Jis siekė iš naujo apmąstyti tarp žiūrovo ir meno objekto moderniais laikais atsirandantį santykį, kai paplitus fotografijai ir kinui meno kūriniai pradėti masiškai reprodukuoti, o (per)gamintas menas išsyk praranda savo konkrečias laiko ir vietos specifikacijas. Šiuo atveju kalbama ne apie įvietintą meną, kuomet kūrinys tiesiogiai priklauso nuo jį supančios erdvės savybių (nors svarbus ir šis aspektas, nes neįmanoma įsivaizduoti Michelangelo freskos ne Siksto koplyčioje), bet apie patirtį, kurią potencialiai patiria žiūrovas, žvelgiantis į istoriškai ir bendruomeniškai prasmę įgavusį kūrinį. Kitaip tariant, tikras meno kūrinys savotiškai yra „šventas“ – mes visi į jį žvelgėme ir juo mėgavomės, bandėme interpretuoti ar kritikuoti. Būtent tokio bendruomeniško šventumo netenka pasisavinti meno kūriniai. Ir kartais šventumo prarastis patiriama tiesiogiai: Paryžiaus Per Lašezo kapinėse palaidotas roko muzikos dievaitis Jimas Morrisonas. Kapas tapo kultine susirinkimo vieta, sklando gandai, kad ten ne tik vartojami narkotikai ar alkoholis, bet ir rengiamos orgijos. Kapą kadaise puošė ir paties J. Morrisono biustas, kol jo nepavogė...

Kas yra menas? Galima pateikti daug atsakymų. Tačiau akivaizdu: jis turi kažin kokį bendruomeninį ar žmogiškąjį pradą. Menas yra tai, kuo norime dalytis su kitais. O visavertį žvilgsnį nukreipti į meną įmanoma tik tada, kai užaugi ir supranti, kad per zombių apokalipsę likus vienam turbūt bus nelabai įdomu mėgautis „Šauksmu“.

*Daugiau – Aistės Virbickaitės straipsnyje www.satenai.lt/2013/06/21/puikieji-vilniaus-dobermanai/.