Vitalij Binevič. Ir niekas nenorėjo žiūrėti

 

„Dėl šio kino filmo vargu ar kada netolimoje ateityje sutars ir jį daugiau ar mažiau panašiai vertins mūsų visuomenė“, – 2015 m. rašė šviesaus atminimo Leonidas Donskis. Be abejo, jis turėjo omenyje Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“, šiomis dienomis vėl sukėlusį nedidelį šaršalą. Paradoksalu, bet prieš pusę amžiaus į gyvenimą paleista kino juosta tapo savotišku simptomu, leidžiančiu įvertinti mūsų bendrabūvio sveikatą.

Faktą, kad filmą Valstybės dieną parodė nacionalinis transliuotojas, aptarė turbūt kiekvienas rimtesnis ar bent šiokį tokį autoritetą turintis viešas žmogus. Savo kritinę nuomonę feisbuke pareiškė Rimvydas Valatka, Arvydas Anušauskas, Andrius Tapinas ir Nerija Putinaitė. Visi kaip susitarę pakartojo seną truiz­mą apie filmo meninę vertę ir pripažino, jog šiaip filmą galima rodyti, bet ne tokią valstybei svarbią dieną. Paprieštarauti ir žiūrovų sąmoningumą bandė apginti Sergejus Kanovičius, o pati LRT kaip ir atsiprašė, pažadėjo pasitaisyti. Visa tai nuteikia gana pozityviai, nes nuomonių apsikeitimas neišsigimė į jokį aštresnį ginčą, reikalaujantį, pasak to paties L. Donskio, girtų smuklės vyrų žodyno. Galiausiai išgyvenome tikrą demokratinę ir tarpusavio pagarbos palaimą! O gal jokio šaršalo ir nebuvo?

Prakalbus apie bet kurį vizualinį objektą, reikėtų implicitiškai pripažinti vieną pamatinę tiesą – savaime vaizdai yra nekalti. Holokausto nuotraukas, šiurkščią sovietinę propagandą ar griūvančių Pasaulio prekybos centro dvynių kadrus galima nag­rinėti kaip estetinių operacijų ir diskursų visumą, kadangi tai tiesiog vaizdai. Štai kodėl net Hitleriui patiko Peliuko Mikio filmukai, kurie, pasak taiklios filosofo Theodoro Adorno pa­stabos, yra banaliausia amerikietiškos popkultūros ir ideologijos apraiška*. Nenoras žiūrėti į vaizdą nepaverčia jo amoraliu ar blogu objektu, ir pabrėždami V. Žalakevičiaus filmo estetinę vertę tai pripažino visi pasisakę prieš filmo demonstraciją per valstybines šventes. Mus sukrečia ne patys vaizdai, bet tai, ką jie nuslepia, – šiuo atveju susidorojimą su rezistencine kova ir okupacinį režimą. Ir pavojų, kad filmas šią faktinę tikrovę nuslėps taip gerai, jog galiausiai ji bus pamiršta, turbūt gąsdina labiausiai.

Tačiau į kiekvieną vaizdą žvelgdami kaip į operacijų ir diskursų visumą žiūrovai kaip tik ir gauna progą laisvai reflektuoti. Priešingai nei dažnai teigiama, vaizdai, kaip ir jais besiremianti propaganda, neveikia vien tik pavloviškais metodais. Bandydamas apginti žmonių intelektualinius gebėjimus S. Kanovičius tam tikra prasme buvo teisus – mąstantis žmogus gali pasistengti kūrybingai dekonstruoti filmą, nes tai ir yra tik banalus vaizdas. Be abejo, šiuo atveju kyla klausimas dėl vizualiai neišprususių žiūrovų, vis dar tikinčių, kad per rusiškus kanalus rodomi reportažai puikiai ir sąžiningai reprezentuoja tikrovę. Bet ar tokie vatnikai tikrai įsijungs LRT valstybinės šventės proga? Juk tuo metu per „Pervyj Baltiskij“ kaip tik rodė žinias – patikrinau... O ar žmonės, vertinantys šį filmą neigiamai, neperjungs kanalo? Ir kas apskritai vis dar žiūri televizorių? Kai paklausdavau aplinkinių, ką jie mano apie šį „skandalą“, dažniausias atsakymas: „Neturiu televizoriaus.“ O propaganda kaip tik ir tampa neveiksminga, kai į ją niekas nekreipia dėmesio.

Žinoma, neteigiu, kad propaganda yra visai neveiksminga ir visada aiškiai demaskuojama. Tuo labiau nebandau apginti filmo rodymo Valstybės dieną. Tik noriu pasakyti, kad jo poveikis seniai pasikeitęs, todėl panašių kūrinių rodymas jau prarado ideologinę galią. Filmą parodė, jo niekas nematė, ir pasaulis nesugriuvo. Gal atėjo laikas pripažinti: tiek šis kūrinys, tiek aplink jį užvirę ginčai jau pakeliui į istorijos šiukšliadėžę, kurioje mes visi kada nors atsidursime.


* Prisipažįstu: čia sąmoningai naudoju argumentą reductio ad Hitlerum.

 

Draugai