Vitalij Binevič. Makiaveliškas Babčenkos manevras

Jeigu pasaulis nori būti apgautas, tegul jį apgauna.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Viena Antrojo pasaulinio karo legenda byloja, kad operacijos „Ultra“ dalyviai sugebėjo perprasti vokiečių šifravimo aparato „Enigma“ veikimą ir perspėjo Winstoną Churchillį apie nacių planuojamą Koventerio bombordavimą. W. Churchillis liepė paaukoti miestą, nes antraip priešas pastebėtų silpnąją savo komunikacijos kanalo vietą. Istorikai iki šiol ginčijasi, ar ši legenda atitinka tikrovę, tačiau ji tapo puikiu karinės apgavystės simboliu.
Istorija linkusi kartotis: neseniai galėjome išgyventi panašią dramą – rusų žurnalisto Arkadijaus Babčenkos inscenizuotą mirtį ir prisikėlimą. Turbūt ateityje šis įvykis taip pat apaugs legendomis. Jau dabar apstu straipsnių, kaip „nužudytasis“ išsitepė kiaulės krauju ir meistriškai suvaidino numirėlį. Tokia apgavystės forma sulaukė kritikos, skambėjusios ir lietuviškojo interneto erdvėje. Taip A. Babčenka tapo fake news autoriumi.
Vis dėlto politologas Viktoras Denisenka pažymėjo, kad istorijoje apstu pavyzdžių, kai policija naudojo panašią inscenizuotos mirties taktiką. Net Rusijos portalas „Mediazona“ surinko netikrų rusiškų mirčių sąrašą (zona.media/article/2016/02/15/casus-faked-crimes). Tačiau ginčai dėl A. Babčenkos apgavystės keistai primena politinės filosofijos batalijas, tebesitęsiančias nuo XVI amžiaus.
Prisiminkime dar vieną legendą. Kartą gyveno Niccolò Machiavelli. Kaip žinia, šis mąstytojas įkvėpė „makiavelizmą“ – įsitikinimą, kad politiniai tikslai pateisina bet kokias priemones. Visi tuomečiai religiniai scholastikos filosofai buvo pasibaisėję, nes iš Florencijos kilęs velnias skelbė moralinę politikos impotenciją. Kitaip tariant, N. Machiavelli sugalvojo politikos mokslą...
Iki N. Machiavelli’o politinė mintis visada buvo plėtojama dorybių, tiesos ir moralinio gėrio kontekste. Senuosius filosofus kankino klausimas – kokia geriausia ir dorybingiausia valstybės santvarka? Tačiau N. Machiavelli atskyrė dorybes nuo faktų – todėl jam geriausia valstybė yra ta, kuri kintančiame pasaulyje geba palaikyti stabilią tvarką. Būtent todėl XVII a. politikos filosofas Thomasas Hobbesas ištarė: „Homo homini lupus est“ („Žmogus žmogui vilkas“). Taip konfliktas tapo politinės kasdienybės šerdimi, kuri lemia patį politinį mąstymą.
Tačiau tiesa yra šiek tiek kitokia. N. Machiavelli’o filosofija išties leidžia teigti, jog moralė turi savo tiesą, o politinė tikrovė – savo. Tačiau visa ši filosofija plėtota konkrečiame kontekste. Florencijos filosofas norėjo, kad jo gimtasis miestas taptų tuo, ką apibūdina XV a. terminas stato, – tvirta ir stipria valstybe. Taigi jis ieškojo mefistofeliško valdovo – būtent tokia valdžia galės nemoraliomis priemonėmis įtvirtinti politinę tvarką. Iš tiesų N. Machiavelli yra ne realpolitik demonas, bet savo miesto-valstybės patriotas. Čia kyla klausimas, ar ne to paties nori Ukrainos gyventojai?
Šiuo atveju stebina, jog prieš penkis šimtus metų N. Machiavelli’o mintis, kad politinė veikla ne visada paklūsta moralinėms normoms, vis dar nesuprasta. Be abejo, politika iki šiol vertinama rimtai, todėl neišvengiamai norime apie ją kalbėti vertybinėmis kategorijomis. Tačiau kažkodėl vis dar esame linkę apmąstyti tikrovę moralinės dorybės kontekste, net jeigu ji prieštarauja pačiai politinei tikrovei. Ar toks politikos ir moralės atskyrimas ciniškas? Taip. Bet, anot N. Machiavelli’o, mes visada žinojome, kad politika yra purvinas reikalas.
Pabaigoje prisiminkime dar vieną legendą. Per Antrąjį pasaulinį karą anglai išrado radarą, leidusį iš anksto sužinoti apie atskrendančius vokiečių lėktuvus. Tai leido Anglijai laimėti kovą dėl savo oro erdvės. Kai vokiečiai paklausė anglų, kaip jie sugebėdavo taip anksti pastebėti priešininką, kažkas atsakė, kad jų lakūnai valgo daug morkų, todėl jų rega labai gera. Ar ši istorija atitinka tikrovę? Niekas nežino. Tačiau šis pasakojimas dar kartą primena, kad karas visada rėmėsi apgavystės menu.