Nežudyk – penktasis Dievo įsakymas

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Claude’as Lanzmannas viename interviu teigė: jei jam į rankas pakliūtų vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas mirties dujų kameroje momentas, ne tik jo neįtrauktų į savo dokumentinį filmą „Šoa“, bet ir pasirūpintų, kad toks įrašas būtų sunaikintas. Taip režisierius pabrėžė vaizdinės medžiagos pertekliaus ir nereprezentuojamo, nesuvokiamo reiškinio – Holokausto – dvilypumą. Kitaip tariant, visiems žiūrovams jis uždavė klausimą, ar įmanoma ramiai žiūrėti į užfiksuotą nusikaltimą.

Kai internete paplito vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas Naujojoje Zelandijoje įvykdytas teroro išpuolis, pagaliau supratau C. Lanzmanno žodžius. Kai kurie sąmoningai pasirinko žiūrėti į tai, ką kasdienybėje gero skonio ir moralės taisyklės dažniausiai nuslepia. Pamenu, pirmą kartą išgirdęs klausimą, ar mačiau tą vaizdo įrašą, pagalvojau, kad dabar ir numirti ramiai negalima. Taip asmeniškiausia ir turbūt baisiausia patirtis tampa interneto vartotojų akivaizdoje pastatyto spektaklio dalimi. Tačiau problema dar labiau apsunkinama, kadangi išpuolio įrašas atkartoja kompiuterinių žaidimų logiką, leidžiančią susitapatinti su žudiku ir pačiam įvykdyti žmogžudystės aktą (šis žaidimų žanras vadinamas pirmojo asmens šaudyk­le). Toks kinematografinis žudiko sprendimas aktua­lizuoja vizualios galios asimetriją, kas atsakingas už vaizdą, tiesiogiai dubliuojantį žudymo veiksmą. Verta prisiminti: iš visų išlikusių Holokausto vaizdinių mums žinomos tik keturios aukų padarytos nuotraukos, kadangi naciai turėjo specialius padalinius, privalėjusius pasirūpinti nusikaltimų fiksavimu ir visos neoficialios medžiagos naikinimu. Štai kodėl archyvuose išliko tik žmogžudžių padarytos nuotraukos ir susukti filmai. Ar žiūrėdami į juos nepradedame dubliuoti žvilgsnio pro ginklo taikiklį?

Galima teigti, žiūrovai turi teisę į vizualią informaciją. Būtent taip dažniausiai šokiruojančių vaizdų transliavimą pateisina žinių laidos. Juk žiūrovas privalo žinoti tiesą. Bet ar tikrai tokie reportažai geba perteikti tikrovę? Franco „Bifo“ Berardi knygoje „Herojai“ (lietuviškai neišleista) atkreipiamas dėmesys į postmodernioje medijoje paplitusį masinių žudikų ir popkultūros santykį. Mąstytojas pastebi, kad dabar stiprius ir įkvepiančius herojus pakeitė psichopatai ir žudikai. Pavyzdžiui, po 1999 m. Kolumbaino mokyklos žudynių paplito vaizdo įrašas, kuriame abu šauliai svarsto, kuris režisierius geriausiai ekranizuos jų išpuolį: Quentinas Tarantino ar Stevenas Spielbergas? Nors abu režisieriai nesusidomėjo šia istorija, apie išpuolį vis tiek sukurti du filmai. Tačiau ne tik žudikai maitina popkultūrą, bet ir ji pati tampa įkvėpimo šaltiniu. 2012 m. Auroros kino teatre, kur buvo rodoma trečioji Christopherio Nolano trilogijos apie Betmeną dalis, įsiveržęs vyras pradėjo šaudyti į filmo žiūrovus. Vėliau paaiškėjo, kad žudikas buvo nusidažęs plaukus kaip rodyto filmo antagonistas Juokdarys, o suėmusių pareigūnų paklausė, kaip pasibaigė filmas. Šiuo atveju neaišku, apie kurį filmą kalbėjo – rodytą kino teatre ar tą, kuriame jis pats atliko pagrindinį vaidmenį. Jeanas Baudrillard’as ar Susan Sontag seniai perspėjo apie šokiruojančių vaizdinių ir vizualinės informacijos pertekliaus kuriamą derea­lizacijos efektą. Nors juo dažnai abejojama, kartais riba tarp tikrovės ir fikcijos visiškai nusitrina ir tai leidžia teigti, jog atsirado modelių, panaikinančių visas perteklinių vaizdinių moralines dilemas. Tad įrašas, kuriame žudomi realūs žmonės, tampa tik žaidimu ar trumpu žiūrovo smalsumą patenkinančiu filmuku.

Galiu drąsiai prisipažinti: mėgstu minėtus žiaurius kompiuterinius žaidimus ir smurtą demonstruojančius filmus. Tačiau sąmoningai pasirinkau nežiūrėti išpuolio vaizdo įrašo ir buvau šokiruotas, kad kažkas galėtų to norėti. Mane kankina sokratiškasis daimonas, teigiantis, kad privalo būti kokia nors riba, kurios nevalia peržengti. Ir būtent už šios ribos turi likti tai, kas nesuvokiama ir nereprezentuojama, į ką draudžiama žiūrėti. Štai ką supratau sėdėdamas valgykloje, kurioje visi, kramtydami savo maistą, buku žvilgsniu spoksojo į televizorių, pranešantį apie 49 žmonių žūtį.