Nuo Romos imperijos laikų žmogui tereikia dviejų dalykų – duonos ir žaidimų. Žaidimas yra reginys, nes Koliziejuje susirinkę piliečiai norėjo pamatyti kovą, kraują ar neįtikėtiną herojiškumo apraišką. Nūdienos pasaulyje, anot daugelio medijų teoretikų, mes patiriame „vaizdinį posūkį“, kai kasdienybę vis labiau užvaldo telefonų, televizorių ir ekranų transliuojami reginiai. Kitaip tariant, vaizdų vis daugėja, ir būtent šį vizualinį totalitarizmą patyrėme pastarąjį mėnesį.

Pirma, išgyvenome „Euroviziją“. Reginį, kuriame galima sekti numylėtinio pretendento užtikrintą sėkmę ir jam nelaimėjus pasižadėti kitais metais tikrai nežiūrėti. Antra, gėrėjomės Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ laimėjusiu lietuvių performansu „Saulė ir jūra (Marina)“. Beje, jei apie šį kūrinį kalbėsime jam įprastame meninio rungtyniavimo kontekste (Venecijos bienalė yra savotiška meno „Eurovizija“), tai įdomu pasvarstyti, kas išliks žiūrovų atminty – pergalę pelnęs performansas ar Banksy’o chuliganizmo aktas. Niekad į parodą pakvietimo nesulaukęs Banksy netoli bienalės eksponavo kūrinį, kurį vietinė policija uždraudė rodyti ir pardavinėti. Trečia, peržiūrėjome Lietuvoje kanalo HBO filmuotą serialą „Černobylis“. Jis vėl aktualizavo kalbas apie sovietinės sistemos blogį ir sukėlė ginčą apie antrame plane šmėkštelėjusius plastikinius langus. Toks kino „liapsusas“ žiūrovams gali sugadinti visą malonumą.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ką tik išvardyti pavyzdžiai skiriasi menine verte. Juk bienalės sėkmė tikrai turėtų būti svarbesnė už kažin kokį dainų konkursą ar gerai sovietmečio estetiką ir tikrovę atkuriantį serialą. Tačiau visi trys atvejai priklauso vienai vaizdų kategorijai. Prancūzų filosofas Jacques’as Ranciere’as knygoje „Vaizdų likimas“ išskyrė tris įmanomus nūdienos vaizdų tipus: nuogą, paslankų (angl. ostensive) ir metamorfinį vaizdą. Nuogas vaizdinys yra liudijimas, parodantis kokią nors tragediją ar nelaimę („Černobylis“). Paslankiu vaizdu vadiname meno kūrinius, kurie, iškrisdami iš įprastos kasdienybės, glumina žiūrovą prieštaringumu (bienalės performansas). O metamorfinis vaizdas įtraukia į vaizdų vartojimą ir cirkuliaciją („Eurovizija“). Tačiau vienas vaizdas gali tapti kitu, todėl tas pats bienalės performansas ankščiau ar vėliau bus įtrauktas į kapitalistinį vartojimą, o „Eurovizija“ ar serialas „Černobylis“ potencialiai gali tapti meno dalimi (tarkim, kaip sumiksuota videoinstaliacija). Tam tikra prasme visi trys pavyzdžiai turi pamatinį panašumą, nes yra vaizdai.

Nūdienos žiūrovas galėtų paklausti: ar žiūrėjai „Euroviziją“, ką manai apie bienalės performansą ir ar jau matei „Černobylį“? Ir paklaus tas pats žmogus. Būtent taip atsitiko man. Tai dar kartą pabrėžia visų postmodernių vaizdų bendrybę – juos galima lengvai maišyti, todėl perskyra tarp aukštojo, kokybiško meno ir tiesiog farso dingo jau seniai. Kaip mėgstama sakyti – dėl skonio nesiginčijama. Gerai pagalvojus, tokia reginio savybė neturėtų stebinti. Nuo antikinės filosofijos laikų rega turėjo privilegijuotą statusą, o evoliucinės psichologijos tyrinėjimai leidžia teigti, jog būtent rega iš visų juslių smegenyse apima didžiausią plotą. Pirmykščio žmogaus išgyvenimui, anot tam tikrų mokslininkų, būtinas kelio namo ir artimiausios saugumą teikiančios aplinkos įsiminimas. Panašus vizualus išgyvenimas vėl tampa svarbus dabartyje – jei nori suprasti, kas vyksta pasaulyje, privalai būti vizualiai išprusęs, nes pati tikrovė tampa priklausoma nuo dirbtinai sukurto reginio. Šiuolaikinis žiūrovas, lyg po dykvietę keliaujantis nomadas, privalo atkreipti dėmesį į kiekvieną vizualų dirgiklį. Priešingu atveju, rizikuoja išnykti.

Nežiūrėjau „Eurovizijos“, nemačiau bienalės performanso ir kol kas nespėjau peržiūrėti „Černobylio“. Net nepradėjau žiūrėti „Sostų žaidimo“! Be abejo, praleidus didžiausius reginius, gali apimti vienatvės jausmas, kadangi netenkama galimybės įsitraukti į aplinkui besiplėtojančius ginčus. Tam, kad neiškristum iš aktualios kasdienybės, tenka tapti narkomanu, laukiančiu dar vienos reginių dozės. Gal būtent todėl vizuali dieta turėtų tapti kasdienio raciono dalimi.