Nemėgstu keliauti avialinijomis, nes lėktuvai nenusileidžia Lenkijos degalinėse. Patogiausia būtų geležinkeliais, bet apie traukinius į Varšuvą – tik kalbos, tad lieka autotransportas. Teoriškai įmanoma kirsti Lenkiją vienu degalų baku – priklauso nuo automobilio ir vairuotojo ekoįgūdžių, bet nepasitaikė nė vienos kelionės, kad vairuotojas būtų polonofobas ir sumurmėjęs „Lenkijoj nestosim“ lėktų kaip akis išdegęs iki vokiečių, čekų, slovakų...
Didelė dalis visuomenės išsigando, esą Europos Sąjunga nori atimti šv. Kalėdas, mat pasiūlė jas vadinti tiesiog žiemos šventėmis ar šventiniu laikotarpiu. Galėtume daug apie tai diskutuoti, bet kam? Prekybos centrai seniai šią dilemą išsprendė pasirinkę vartoti šventinio maratono terminą. Ekranas nušvinta. Visi laksto nešini didelėmis brangiomis žuvimis, ištaigiais patiekalais ir kruopščiai atrinktomis dovano...
Šeštadienį prieš Kalėdas buvau prekybcentryje. Pusšimtis interesantų rikiavosi prie dovanų pakuotojų. Šalia baltai ir kremiškai aprengtas dešimties asmenų choras trimis ar keturiais balsais giedojo „veni, veni, Emmanuel“. Kvepalų pardavėjos ir pardavėjai vėduodami baltais lapeliais erdvę sodrino parfumais. Prisiminiau gana raštingo feisbukinėtojo mintį, kad jis į bažnyčią eitų, jei ten grotų DJ ir jei kunigai pamokslau...
Istoriją rašo nugalėtojai. O kas rašo istorijas? Kadaise rusų rašytojas Viktoras Krivulinas per vieną pašnekesį Peterburge pareiškė: „Rašytojas – neišsipildęs tironas.“ Ką gi, svarstau, gal todėl ir pradėjau rašyti, man net vaikystėje sunkiai sekėsi komanduoti broliui, vėliau napoleoniško diktato nelabai paisė žmona, juo labiau sūnus, tad ką jau kalbėti apie pasaulį. Kas beliko, ėmiau rikiuoti žodžių armi...
...jau dveji treji metai... ilgi. Velkasi kaip virvė. Su tuo pačiu mazgu gale. Keliais mazgais... Žiūriu pro daugiabučio langą jau gerokai įnaktėjus, spaudžia šaltis, gatvės žibintų šviesoje įkypai smengantis sniegas atrodo it girta tvora. Šaligatviu šiukšlių konteinerių link nubidzena lapė – jos fone šviečia „Maximos“ iškaba. Norėčiau nutapyti tokį paveikslą. Akrilu ar išrūkyti žvake ant stiklo. Lapės judesiuo...
Vaikščiodama Lisabonos gatvėmis kelis kartus stabteliu nufotografuoti ant siauro ir stataus šaligatvio, sudėlioto iš akmenukų mozaikos, tupintį elektrinį „Bolt“ paspirtuką. Tokį patį kaip ir Vilniuje. Jie čia lyg ir labiau nedera, ypač senuosiuose kvartaluose, kur sunkiai rastum dideliems tinklams priklausančių kavinių ar maisto parduotuvių. Globalizacija atkiša iltinius dantis praėjus keletui dienų – vienas iš tų paspirtukų mane pa...
Šiandien, kai rašau šį tekstą, yra demontuojamas paminklas Petrui Cvirkai. Kultūros ministras Simonas Kairys paskelbė, kad nukeliamas P. Cvirkos paminklas yra liudijimas, kad šiandien nebebijome nepatogių temų ir vis mažiau esame savo praeities įkaitai. Sutinku: paminklai yra atminties ir santykio su praeitimi simboliai. Tačiau ar tikrai griaudami ar šalindami iš viešosios erdvės kontroversiškus paminklus išsivaduojame i&s...
„Ežio elegancija“ papirko pavadinimu. Kai viena mano akis knygyne nučiuožė švelniai mirguliuojančiu viršeliu, o kita akimirkai sustingo ties dygiu žodžiu „ežys“, širdis liepė pirkti. Įdomu gi, kur ir kaip išties gyvena elegantiški padarėliai, palikę savo numylėtas vieteles elementoriuose ties raide E. Paskui sėdau ir per porą vakarų skaniai sukramčiau snobiškai neįmantrų filosofijos mokytojos Muriel Barbery pasakojimą....
Istorija nutiko senais gerais išsivysčiusio socializmo laikais, kai man buvo gal penkiolika. Su bičiuliu vidury dienos mėtėme kamuolį į krepšį, ir staiga prie mūsų išdygo keli vyresni pacanai. Vienas jų, išsitraukęs drūtą peilį, pasiūlė mano bičiuliui eiti su jais į laiptinę ir ten „pasišnekėti“. Bičiulis matė juos pirmą kartą, su jokiomis gaujomis reikalų niekada neturėjo, tad išsigandęs tik aiškino, kad jie kažką supainioj...
Mano kūnas persikraustė iš šalčio į šilumą. Iš pečiumi kūrenamos trobos į centrinio šildymo apgobtą butą. Paaiškėja, kad kūnas šilumoje atsipalaiduoja – nusileidžia pečiai, išsitiesia nugara. Kiekvienas rytas toks pats šiltas. Nors troleibusai pravažiuoja beveik po langais, jų cirpimo visai negirdėti. Garsai dieną ir naktį identiški – vientisas prislopintas miesto ūžimas. Laiko nematuoja nei varnėnai, pa...