Teatras

Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, pabaiga Mantra Nr. 4. Dievinu scenoje dekoraciją, kuri stovi kampu į žiūrovus. Mat laikas teatre visuomet srūva iš kairės į dešinę. Personažai, jeigu kažkur iškeliauja – tiesiogine prasme ar metaforiškai – visuomet juda į kairę, t. y. prieš laiko srovę. O kuomet dekoracija būna pastatyta kampu į žiūrovų salę, tie laiko ir metaforų skersvėjai „pučia“ tiesiai publikai į veidus ir į jų ...


× Giedrė Steikūnaitė Moldavų dramaturgė ir režisierė Nicoleta Esinencu (g. 1978) 2007 m. įkūrė Mobilų Europos priekabų teatrą – norėjo atrasti ir įgyvendinti nešabloniškas saviraiškos formas, kurios neleistų kultūrai pulti į kapitalizmo glėbį (įskaitant ir investicijų ieškančio menininko-verslininko modelį). Tačiau tokia iniciatyva rinkos sąlygomis, žinoma, neišsilaikė. 2010 m. dramaturgė kartu su kolegomis įkūrė Spălători (mold. / rum. k. Skalbykl...


Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, pradžia Vis dėlto ištarsiu eretišką, gedulo laikotarpiu nepritinkančią mintį: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ir po didžiausios netekties pasekmės gali būti ne tik tragiškos, bet ir naudingos. Vėl turiu galvoje mūsų teatro postnekrošiškąją režisūrą. Kokių tik naujos režisūros tipų ir tipažų būta mūsų akiratyje pastaraisiais metais; čia ir „režisieriai pozuotojai“, ir „režisieri...


Algimantas Puipa (g. 1951) yra produktyviausias Lietuvos kino režisierius. Jis sėkmingai įveikė fizinę ir moralinę dykynę, skiriančią LTSR ir LR kiną (kas dar iš senųjų vilkų galėtų tuo pasigirti?), ir, likdamas ištikimas literatūros ekranizacijoms bei motyvams (drauge su kolega Gyčiu Lukšu), yra pajėgus imtis vis naujo filmo, naujos knygos. Režisūrinei „jaunai bangai“ užliejus mūsų sidabrinių gervių paplūdimį, šio jau 40 metų kuriančio režisieriaus ryžtas...


Mantra Nr. 1: „Ką rodo šiuolaikinis meno kūrinys – ar tai, ką jis rodo, ar tai, ko jis nerodo? XIX a. pabaigoje tapytojas Degas „Šokėjose“, taip pat broliai Lumière’ai pirmuose kino filmuose apvertė viską aukštyn kojomis. Nuo tol šiuolaikinis menas rodo ne tik (ne tiek) tai, kas rodoma rėmuose (kadre), o visų pirma tai, kas yra įsivaizduojama už rėmų ribų. Šiuolaikinis menininkas apeliuoja į publikos vaizduotę, kuri a) priva...


„Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Aistė Žegulytė (g. 1986) sako, kad istoriją apie iškamšas pradėjo kurpti seniai seniai, prieš 6–7 metus, dar studijuodama. Taip, tai akivaizdus mąstymo, mėginimo susivokti procesas. Medžiaga, tekstas filmui. Tačiau kino meno suteikiamos kulminacijos, mano galva, „istorija“ nepasiekia, ji vis tiek lieka naratyvinė, nors autorė purtosi šito žodžio. Įmantrus (ir taip pat i&scaron...


Vis kartoju aplinkiniams: patraukit nuo manęs tą savo realybę, nenoriu būti čia ir dabar nei žinoti, kas vyksta iš tikrųjų (visas menas apie mus, visas teatras apie mus, kiekvienoje scenoje mūsų pačių istorijos, kai galima kalbėti apie tai, kas niekuomet nenutiks, nes ir negalėtų)! Tačiau eidamas Arklių gatve pakeliu galvą ir matau afišą, anonsuojančią, jog Adomas Juška pastatė Jorge’s Luiso Borgeso fikcijas. Kas kitas, jei ne J. L. B., priglobtų tikrovės išvarg...


Jūratė Visockaitė. Man patiko

2019-07-11 21:12:10

Įsėdi Vilniaus centre į 10 autobusą ir po dešimties minučių atsiduri Markučių dvare, Grigorijaus Puškino namuose, kuriuose (dar iki tau ateinant ir laukiant už durų!) kažkas vyksta, jau gyvena ikispektakliniai personažai, o tuoj ir tave įsiurbs interaktyvus spektak­lis „Dėdė Vania“. G. Puškinas (1835–1905) gyveno čia senatvėje visai neilgai, šešetą metų, ir buvo 20 metų jaunesnės žmonos Varvaros palaidotas šalia namų koplyčios. &Sc...


Į tarptautinį lėlių teatro festivalį „Materia magica“ ankstų gegužės 16-osios rytą, nelaukę, kol bus vežamas Gintarės Radvilavičiūtės režisuotas „Doriano Grėjaus portretas“, su keliais Vilniaus teatro „Lėlė“ atstovais išvykome traukiniu, norėdami spėti į pirmąjį, 12 val. pasirodymą. Klaipėdos kultūros fabrike festivalį atidarė olandas Leo Petersenas savo paties atliekamu ir režisuotu spektakliu „Rankas aukštyn!“. Taip, rankos su vis k...


Pernai, po tarptautinio teatro festivalio Klaipėdoje „TheATRIUM“, po keleto savų ir užsienio spektaklių, parašiau: „Festivalis labai reikalingas kol kas tik išoriškai atsistačiusiam teatrui. Svetimo gero teatro dozė tiesiog privalo pakelti nuosavo teatro hemoglobino lygį.“ Šiemet kažkodėl kilo keistas noras žiūrėti čia ne į svetimus, o į savus – vienoje apkaboje. Vėliau pati sau atsakiau kodėl: todėl, kad prasidėjo postnekroši&sca...


Draugai