Mes buvome kūnai iš saulės ir juoko, ir miego,
iš tykančio rūko rugpjūčių, iš liepų liūties.
Galėtum sakyti, jog mūsų dievai kiek nemėgo,
tačiau tverdami juk žinojo, kad mums pavydės.
 
Juokais pasiversdavom dviem išdykaujančiais vėjais
ir žaisdavom lajose medžių vaiskiais paryčiais.
Girdėjau, jie kalba, kad mus dar mažus nužiūrėjo,
ir sako, kad burtų galia niekada nepraeis.
 
Nuo sapno į sapną mes kritom, į tylą, į šilką,
apsvaigę ir švelnūs nuo varvančio korio žvaigždžių,
kol guldavom miego, į pilnatį kailius išvilkę:
siaurėjančioj girios aky – amžinai vienu du.