Jevgenij Jevtušenko (1932–2017)

Kūryba tarsi tiltas pakylėtas
aukštai virš žemės tarp dviejų krantų.
Tik vienas būdas mirčiai nugalėti
esi, kūryba, nors ir keista, tu.

Poetai mirdami žaviai pražysta.
Tik vergetoms mirtis yra mirtis,
o štai poetui tai antra jaunystė,
jau amžina gyvavimo skirtis.

O praeitis tarsi paskendęs miestas,
kur tebeskamba varpas įstabus.
Akmuo, į praeitį atsainiai sviestas,
atgal Vijono švystelėtas bus.

Ten praeitis į jaunus veidus žeria
linksmas melodijas, smagus andai
įšilęs Mocartas vynelį geria,
nenumarins jo muzikos nuodai.

Ten prasibrovęs turguje pro minią
pietietis Puškinas, įdegęs ir gražus,
čigonei sviedžia savo piniginę,
išbūrusiai, kad jis netrukus žus.

Istoriją, kaip kreivą paveiksliuką,
išmargintą žaliai ir raudonai,
norėčiau it Pinokis medinukas
pradurti ilga nosim, ir – tenai...

O ten Achmatova ankstyvą metą
Paryžiuje, surišus siūleliu,
į Modiljanio langą droviai meta
didžiausią puokštę vasaros gėlių.

 

1971

Iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta