Jonas Juškaitis

/ / /

 

Kur nešies vien tikėjimu gyvą mane,

Kol nusineštą atiduos.

Vėl vakaras gražus, ir auksinė tik nežinia

Sudrebėti į šviesmečius tuos. –

 

Prieš akis, ne kaip žemė iš kapo, sausas

Pirmutinio žmogaus ir visų pranašų

Per seniausias naktis iš tamsų į tamsas

Nusiritus geltonu mėnulio lašu...

 

Rankos, jūs rankos paliesti pasaulio šiurpus, ir liūdnų

Varganumų skaudžiuos ir graudžiuos

Varganumuos žmogum išbūnu,

Ir per žmones į Dievą glaudžiuos.

 

Tu kaip smilkalas, tartum jo dūmo

Mėlynumas aplink siūbavai,

Pasilenkus prie mano juodumo

Tu kaip angelas sargas buvai.

 

2019

 

 

Jonas Juškaitis parašė ir išleido 16 poezijos knygų, buvo ir puikus vertėjas. Tarp jo verstų užsienio poetų – A. Achmatova, F. García Lorca, J. W. Goethe, N. Gumiliovas, H. Heine, F. Helderlinas, S. Jeseninas, O. Mandelštamas, C. K. Norwidas, R. M. Rilke, G. Traklis, senovės japonai...

Juškaitis 1989 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, 1999 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o 2004 m. pelnė Jono Aisčio literatūrinę premiją už eilėraščių knygą „Eglė vasaros naktį“.

Spausdiname niekur neskelbtą, vieną paskutiniųjų poeto eilėraščių.

 

Jonas Juškaitis. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Jonas Juškaitis. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Draugai