Virginija Kulvinskaitė. žiemos istorijos

celofaninis maišelis

visi sako: viskas jau sukurta. vasaris tarsi vėstantis vanduo vonioje. kūnas šiurpdamas primena, kad esu tik bevalė pasaulio dalelė, tuščia gatve plevenantis, skirtingas formas įgyjantis, pulsuojantis ir drebantis, karštligiškomis spiralėmis besisukantis, vis aukščiau ir aukščiau kylantis, o po to smengantis žemyn ir tarsi išnara per gruodą besivelkantis, kvailas istorijas šnabždantis celofaninis maišelis. jis laimingas, kai sklendžia vėjyje ir kai mirksta baloje, jis nieko nebijo, nes nėra ko prarasti. įsivaizduoja, kad yra amžinas, nors pro mikroskopines poras jau skverbiasi vanduo. visi tvirtina, kad ir jiems taip buvo ar kad kažkur tai jau matė, girdėjo, skaitė, įsivaizdavo, bet aš sakau: o aš esu tas maišelis.


profsąjungų rūmai

dabar rūmai stovi aptverti juodai geltona juosta. eiti artyn pavojinga, tinkas krenta atverdamas geležinius šonkaulius. išdaužyti langai užkalti lentomis. kiti užtiesti baltais skudurais. iš tolo atrodo, kad pro tuščiavidurį pastatą šviečia pilkas žiemos dangus. parkas vis dar toks, koks buvo, tik medžiai aukštesni, laibesni ir juodesni. prieš porą metų kažkas palei sieną privertė akmenų.

norėčiau rašyt apie motiną. įkyriai stebiu, kaip ji sensta. kaip nenori būti stebima, kaip bando atsitverti nuo manęs, kaip dangsto savo vis gilėjančias tuštumas. koks didingas, koks mažvaikiškas triumfas, kad aš esu, o ji lėtai ỹra.


sniegena vasarį

grįžau paryčiais, bet ją pastebėjau iškart. iš pusnies kyšojo juoda aštri šukė. tai buvo sparnas. paukštis tikriausiai sušalo ir nukrito nuo stogo į sniegą. tamsus kūnelis su raudona krūtine. ne žaizda, sniegena. paukštis sprūdo iš mano pirštinėto delno, tarsi vis dar bijotų žmogaus rankų. nusimoviau pirštines. plunksnos nebuvo šaltos.

vestuvių metinių proga gavome kiniškų arbatžolių rinkinį: trys skirtingos rūšys, supiltos į tris skirtingų spalvų dėželes. kiekviena jų kažką reiškia – laimę, vaiką, neatsimenu, ką dar. pasirinkau raudoną. dėželės vidus padengtas geltona blizgia medžiaga.

viskas derėjo tobulai, bet taip ir neradau kapui vietos. galiausiai išmečiau ją į šiukšlių konteinerį. tarp bulvių lupenų, tuščių pieno pakelių, suragėjusių skudurų, apšerkšnijusių supuvusių daržovių raudona dėžutė, išrašyta juodais svetimos kalbos rašmenimis, atrodė lyg paslaptis. nežinau, ar kas nors išdrįso ją atverti, o jei išdrįso, ką joje rado.

 

 Virginija Kulvinskaitė. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Virginija Kulvinskaitė. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

 

Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė) – poetė, rašytoja, kritikė. Ką tik išleista antroji autorės knyga „kai aš buvau malalietka“ („Kitos knygos“) bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Tai pirmoji išpažintinė knyga iš moters perspektyvos apie laukinį 10 dešimtmetį Vilniuje. Kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, tūsai, vėliau – doktorantūros studijos ir tarptautinės konferencijos. Filologė, netikinti literatūra ir labiau už viso pasaulio meną vertinanti tiesiogines patirtis. Tai tapatybė, netelpanti į tradicinių įvaizdžių ribas. Jokio sentimentalumo. Jokio kaltės jausmo. Jokios patetikos.