Rašytojas G. Kanovičius (Zenekos nuotr.)
Rašytojas G. Kanovičius (Zenekos nuotr.)
Grigorijus Kanovičius, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą. Po karo grįžo į Vilnių, debiutavo kaip rašytojas. Nuo 1993 metų gyvena ir kuria Izraelyje. Prozininkas, dramaturgas, vertėjas dalijasi mintimis apie savo rašymo kelią, santykį su pasauliu, meno ir kasdienybės paslaptį. Susirašinėjo Deimantė Daugintytė.

Literatūrologas Petras Bražėnas Jūsų rašymo stilistiką vadina atpažįstama, išsiskiriančia iš kitų. Kaip pats lavinote savo rašytojo balsą, ar turėjote autoritetų, mokytojų šioje srityje?

Esu labai dėkingas gerbiamam Petrui Bražėnui už jo pagiriamuosius žodžius apie mano kūrybos stilių. Laimingi tie rašytojai, kurie atranda savo stilių jau savo pirmoje knygoj. Aš pastariesiems, deja, nepriklausau. Savo stiliaus ieškojau ilgai ir ligi šiolei labai abejoju, ar man pavyko jį surasti. Parašiau galybę įvairaus žanro ir kalibro tekstų: keturis poezijos rinkinius (du iš jų lietuvių kalba) apie dvidešimt scenarijų (neskaičiuojant įžūliai pavogtų), gerą tuziną pjesių, išverčiau iš lietuvių kalbos ištisą kalną puslapių... Buvau uolus plunksnos arba, kaip pasakytų mano tėvelis siuvėjas, ne menininkas, ne meistras, o lopytojas. Gal ir likčiau tokiu vidutinioku amatininku, jei nesiryžčiau parašyti apie savo tautiečius, apie savo senelius, apie savo vaikystę, apie mylimą Jonavą, dar nesuniokotą, dar kupiną žydiškos gyvybės ir žydiško klegesio. Trumpai tariant, po karo bene pirmas išdrįsau antisemitinėje Sovietų Sąjungoj rusiškai prabilti apie savo tautos likimą. Tematika padiktavo ir stilių – lyrinį pasakojimą, atmiežtą buitiniu siurrealizmu...
Visų, iš kurių mokausi rašyti, išvardyti negalėčiau, nes tai būtų pernelyg ilgas sąrašas.
Mokausi iš jų – gyvų ir iškeliavusių Anapilin – ligi šiolei. Tarp autoritetų vyrauja Lotynų Amerikos rašytojai.

Esate minėjęs, kad Jums tekste svarbu paslaptis, mistikos elementas. Kaip tai dera Jūsų autobiografiniuose, dažnai tikrais įvykiais paremtuose kūriniuose?

Man atrodo, kad pats gyvenimas yra paslaptingas. Literatūra, kaip jo atspindys, negali apsieiti be paslapčių. Aš nekalbu apie grynai detektyvines, kriminalines istorijas. Savo kūriniuose aš stengiuosi jų specialiai neišradinėti tam, kad papuoščiau ar pagyvinčiau siužetą, o daugiau pasitikiu neišgalvotais realiais įvykiais. Juk dažnusyk būna taip, kad įdomus ir vingiuotas kelias veda į budriai saugomą kasdienišką paslaptį.

Rašėte scenarijus kino filmams, pagal Jūsų romanų dilogiją pastatytas spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Kiek magijos vaizduojamuosiuose menuose?

Taip, buvau prisiekęs „kinošnikas“, profesionalus scenaristas, kurį maitino įvairios šalies studijos. Teko dirbti ir net bendraautoriauti su tokiais „šulais“: V. Žalakevičiumi, R. Vabalu, A. Grikevičiumi, A. Araminu... Visų ir neišvardysi. Nors pakankamai ragavau ir teatro dramaturgo duonos, kad ir kaip būtų keista, bet, ačiū Dievui, romanų dilogiją „Ožiukas už porą skatikų“ ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“ scenai pritaikiau ne aš. Tai padarė amžinatilsį Almantas Grikevičius, norėjęs sukurti televizijos serialą, ir spektaklio režisierius Rimas Tuminas. Ir, manding, jie padarė tą labai vykusiai...

Ar tekstą perkeliant į sceną ar kino aikštelę kuriamos naujos, papildomos prasmės? Kaip vertinate, pavyzdžiui, romanų ekranizacijas?

Mano manymu, geriausiuose spektakliuose ir net filmuose yra daug nepakartojamos, stipriai veikiančios magijos. Niekas negali paneigti, kad gyvo, talentingo aktoriaus lūpomis išgyvenamas žodis iš ekrano ir scenos veikia kur kas stipriau ir įtikinamiau negu popieriuje.

Jūsų kūryboje svarbi atmintis, patirtis. Kaip manote, ar gyvenęs kitame pasaulio krašte, kur Jūsų nebūtų palietęs karas, holokausto tragedija, būtumėte pradėjęs rašyti?

Visiškai sutinku, kad kūryboje labai svarbų vaidmenį atlieka atmintis. Ji yra pagrindinis kūrinio variklis, nors autorius gali ir nebūti aprašomųjų įvykių tiesioginis liudytojas ar dalyvis. Čia svarbu remtis erudicija, reikiamų žinių bagažu, lakia vaizduote ir panašiai. Pavyzdžiui, Levas Tolstojus pats nebuvo 1812 metų karo dalyvis, bet tai nė kiek jam nesukliudė parašyti genialų romaną „Karas ir taika“.
Jokiu būdu nelygindamas savęs su tokiais plunksnos galiūnais, esu tos nuomonės, kad apie Holokausto tragediją gali parašyti ir bet koks talentingas rašytojas, kurio nepalietė karas.

Viename interviu sakėte: „Mano knygose rasite daug ką, tik nerasite neapykantos“. Ar priimate pasaulį su visomis katastrofomis, žmonių abejingumu, žiaurumu? Tai susitaikymas ar liūdesys?

Iš tikrųjų galiu pasidžiaugti, kad per visą savo gyvenimą neparašiau nė vieno puslapio, kuriame būčiau propagavęs neapykantą. Nuo mažens mane mokė, kad yra užkrečiamos ligos. Ir viena baisiausia jų – neapykanta. Skirtingai nuo meilės, neapykanta nebūna vienpusiška. Tik mylėti galima be atsako, neapkęsti be atsako – neįmanoma.