Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Karolis Vyšniauskas. Įdomus garsas – dar ne įdomi daina

b_100_131_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-21_nr._3407_karolis_foto.jpgKai M.A.M.A. apdovanojimų organizatoriai jau paskelbė nominantus, kai vienas po kito pasirodė „2012-ųjų geriausiųjų“ sąrašai, kai radijas vėl pradėjo groti „Last Christmas“ ir kai atrodė, jog muzikiniai metai jau baigėsi, netikėtai sulaukėme iškart dviejų svarbių įrašų: po debiutinį minialbumą (EP) išleido Lietuvos alternatyvios muzikos rinktinė „Kurak“ ir viena ryškiausių jaunų sostinės roko grupių „Garbanotas Bosistas“. Klausome ir vertiname.


 

b_300_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-21_nr._3407_Kurak_virselis.jpg„Kurak“ – „Notes“

„We were sure that seven hours / Will meet our deepest desires / But waiting was nothing but remaining in this land / Where no one has survived / And spent their time to keep an eye / On waiting, endless waiting“ („Mes buvome įsitikinę, kad septynios valandos / Išpildys mūsų giliausius troškimus / Bet laukimas neatnešė nieko, tik paliko mus šiame krašte / Kur niekas neišliko / Ir praleido savo laiką / laukdami, laukdami be galo“). Markas Palubenka – „Miseries“ (pirmoji EP’o daina).
Kokios taiklios eilutės! Neaišku, ką pats Markas turėjo omenyje jas rašydamas, tačiau skamba taip, tarsi būtų apie Lietuvos muzikos šiandieninę būseną: laukimą. Laukimą to, kas sujudins senus, aktualumą praradusius autoritetus, pasiūlys naują kokybės standartą, pagaliau deramai eksportuos lietuvišką muziką.
„Kurak“ atrodė galintys tai padaryti. Prodiuseris Vygintas Kisevičius (grupių „Empti“, „Fusedmarc“ narys) savo sukurtas dainas pasiūlė vieniems talentingiausių Lietuvos alternatyviosios scenos dainininkų – M. Palubenkai, Eglei Sirvydytei („mmpsuf“), Karoliui Ramoškai („Proper Heat“), Domui Strupinskui („No Dog Barking“). Rezultatas – keturių dainų skaitmeninis EP’as „Notes“. Kiekvienas kūrinys įdainuotas skirtingo vokalisto.
Publika sujudo dar prieš „Kurak“ išleidžiant dainas ir surengiant debiutinį koncertą. Ne, tai ne tas atvejis, kai išankstinės viltys nepasiteisino. Jeigu kas nors ir nusivylė, mes jų nuomonių negirdime. Tačiau tai ir yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl lietuviška muzika juda į priekį labai lėtai: muzikantai negauna objektyvios kritikos. Turintieji ką pasakyti arba patys yra muzikantai, arba muzikantų draugai, kurie vardan gerų santykių kritiką pasilieka sau. Muzikantų aplinkoje taip sukuriama iliuzija, kad viskas yra puiku. Tačiau proveržis neįvyksta.
Tad sutarkime dėl vieno: „Kurak“ muzika neabejotinai yra kokybiškesnė nei daugelio Lietuvos grupių tiek alternatyviojoje, tiek popscenoje. Tai yra visiškai kita lyga. Vertinant požiūrį į muziką, jos suvokimą, raiškos priemones, „Kurak“ yra dar vienas žingsnis į priekį ilgame lietuviškos muzikos kelyje nuo fonograminių koncertų iki Vakarų standartų.
Tačiau žaidimas aukštesnėje lygoje reiškia, kad ir vertinimo kriterijai turi būti adekvatūs. Būtų klaida vertinti „Kurak“ nacionaliniame kontekste. Dėl to kilstelkime iki tarptautinio. O jame „Kurak“ skamba liūdniau, nei norėtume.
Visos keturios EP’o dainos yra pernelyg panašios savo struktūra, nuotaika, tempu, dinamika. Jos nesivysto. Geriausia, ką turi, parodo per porą pirmų minučių, vėliau kartojasi ir tiesiog baigiasi. V. Kisevičiui pavyko rasti garsų, kurie yra pakankamai įdomūs, kad kiekviena daina suintriguotų. Tačiau geros idėjos galiausiai paskęsta savo pačių monotonijoje ir netampa įdomiomis dainomis. Vokalistai daro, ką gali, ir veda dainas į priekį, tačiau instrumentinės partijos jiems neleidžia pražysti.
Tokios muzikos užtektų kuriant filmą, kai prireikia pusės minutės muzikinio intarpo. Tai būtų geras, neįkyrus fonas, skambantis klube, kol koncertui ruošiasi pagrindinė vakaro grupė. Tačiau, turint omenyje su „Kurak“ siejamus lūkesčius, to nepakanka.
Kita bėda yra ta, kad visa „Kurak“ stilistika sukasi aplink triphopą ir jam artimus muzikinius stilius. Su visa pagarba „Massive Attack“, „Tricky“ ir kitiems žanro lyderiams, triphopo aukso amžius baigėsi prieš daugiau nei dešimtmetį. Lietuvoje tai – ne problema. Tačiau kai kalbame apie tarptautinį kontekstą, muzikos žanrų tendencijų negalima ignoruoti, jei nenori atrodyti kaip „The Cardigans“ per pernykštį „Open’er“ festivalį. Didžiąją sceną gavusi grupė tapo festivalio nesusipratimu, nes grojo muziką, aktualią 1998-iesiems, bet ne 2012-iesiems.
„Notes“ jau pardavinėjamas „iTunes“, grupė neslepia, jog sieks koncertuoti užsienyje. Jeigu tinkamu laiku tinkamoje vietoje jiems vis dėlto nusišypsos sėkmė, būsime daugiau nei laimingi. Tačiau, turint omenyje visus išvardytus niuansus, mažai šansų, kad taip nutiks. Dar daugiau – toks scenarijus galiausiai paskleistų žinią Lietuvoje likusiems muzikantams, kad tai tikrai neįmanoma: jei „Kurak“ namo grįžo tuščiomis, tuomet vaikinui, kuriančiam tyliai kur nors Klaipėdoje, net bandyti neverta. O gal jis kuria pasauliui daug įdomesnę muziką! Tik to nesupranta, nes socialiniai tinklai ir žiniasklaida jam sako, kad būtent „Kurak“ muzika yra etalonas.
Ar „Kurak“ gali daugiau? Žinoma. Šis penketukas turi tiek daug potencialo, kiek seniai kuris projektas Lietuvoje turėjo. Net pikta girdint, kokią nedidelę dalį jo jie kol kas išnaudojo. Bet šis EP’as – tik pradžia. Pavasariui „Kurak“ žada albumą, o kaip bus toliau, niekas nežino. Didžiausios sėkmės jiems. Dar visko gali nutikti. Waiting, endless waiting.

„Notes“ išleistas internete. Jį galima išgirsti adresu: http://kurak.bandcamp.com.


„Garbanotas Bosistas“ – „Venera“

b_300_305_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-21_nr._3407_Garbanotas_bosistas_virselis.jpg„Garbanoto Bosisto“ „1/2 albumo“ – taip pati grupė vadina savo debiutinį penkių dainų įrašą – išleidimas buvo visiška priešingybė „Kurak“. „Venera“ pasirodė ne tik be įrašą lydinčio koncerto, bet ir be pranešimo žiniasklaidai. Tarsi sąmoningai siekiant, kad sužinotų tik tie, kam išties rūpi. O klausytojų –­ apstu. Štai praėjusį mėnesį į grupės koncertą atokiame Vilniaus klube susirinko beveik 500 žmonių. Per ketverių metų aktyvią veiklą „Garbanotas Bosistas“ tapo bene mylimiausia naujos kartos Lietuvos roko grupe.
Albume yra ir daugiau muzikos vadybos taisyklėms prieštaraujančių keistenybių. Pavyzdžiui, „Veneros“ pakuotėje nerasite informacijos, kur albumas įrašytas, kas yra dainų autoriai, kokie muzikantai grupėje groja. Vietoj to – ilgas pasakojimas apie planetą Venerą, tiesa, nepaaiškinantis, koks yra ryšys tarp jos ir albume esančių dainų.
Stilistine prasme „Venera“ skamba kaip 7 deš. pabaigos roko (Jimi Hendrixas, „Led Zeppelin“) ir šiandienos folk grupių, tokių kaip „Fleet Foxes“, mišinys. Kaip ir dera šiai hipiškai muzikai, tiek albumo dainų tematika, tiek bendra nuotaika pasakoja apie kalnus, svajones, vaikystę ir kitus laisvės sinonimus.
Visa tai perteikti grupei sekasi labai natūraliai, nes jie patys tuo gyvena. Kviesdami į koncertinį turą, „Garbanotas Bosistas“ nufilmavo klipą, kuriame jų vokalistas pusantros minutės nuogas bėga pieva. Klipas grupę pristato turbūt dar geriau nei šis albumas.
Šarūnas – toks vokalisto vardas – ne tik greitai bėga, bet ir puikiai dainuoja. Jo brolis Mantas geba kurti nebanalias gitarų partijas, o skaidraus balso Gabrielė jiems yra bene ideali pritariančioji vokalistė, nors ir per retai stojanti prie mikrofono. Jie labiausiai ir suka „Venerą“ aplink ašį, mat ritminė dalis –­ būgnai ir bosas – įraše yra kažkur toli, sunkiai girdimi, mažai išraiškingi.
Sukimąsi pristabdo grupės noras iššokti virš savo pačių bambos. Tai, kad „Garbanotas Bosistas“ negroja nuobodaus keturių akordų poproko, savaime yra gerai, tačiau bėgdami nuo vieno kraštutinumo, jie pasiekė kitą – ilgas, progresyviam rokui artimas dainas. Tai žanras, reikalaujantis aukščiausių kompozicinių gabumų ir techninio meistriškumo. Albume grupė dažnai tampa savo pačių pasirinkimo įkaitais. Kiekvieną dainą taip ir norisi apkarpyti, išimti vieną kitą nemotyvuotą dalį, pagalvoti, ar, sakykim, septintą dainos „I Thought“ minutę lyg niekur nieko atsiradęs ir staiga pasibaigęs gitaros solo išties yra reikalingas.
Tai būdinga ir „Kurak“, o kartu ir daugeliui Lietuvos alternatyviosios muzikos grupių: mes žinome, kad jos kuria įdomų garsą, bet negalime paniūniuoti nė vienos jų dainos. Tai yra songwriting problema. Būtent į ją „Garbanotam Bosistui“ reikės atkreipti daugiau dėmesio ateityje. Noro, nuotaikos, jausmo jiems netrūksta ir tai yra labai daug. Bet be įsimintinų dainų vis tiek nieko nebus.
„Garbanotas Bosistas“ yra viena retų Lietuvos grupių, gebančių savo muzika skleisti meilę. Ji yra opozicija daugeliui pernelyg surimtėjusių vietos muzikantų. Būtent dėl to labiausiai norisi, kad ši grupė augtų ir savo pozityvia energija dalytųsi su kuo daugiau klausytojų. Nuo to mums visiems bus tik geriau, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Šis albumas jiems naujų klausytojų vargu ar padovanos, tačiau prie sėkmės priartins. Norint judėti toliau, grupei reikės kilstelti save iš dabartinio žavaus „pasidaryk pats“ lygmens į ne tokį smagų, bet rezultatų atnešantį profesionalųjį. Tačiau tai –­ jau 2013-iesiems. 2012-ieji lai būna „Veneros“ metai ir juos grupė gali užbaigti pakelta galva.

„Venerą“ galite įsigyti „Coffee Inn“ kavinėse visoje Lietuvoje, taip pat Rūdninkų ir „Mint Vinetu“ knygynuose, kavinėje „Cafe de Paris“ Vilniuje.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-28_nr._3626_2017-07-28_nr._3626_virselis.jpg

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai