Kinas

Šio filmo premjeros metais ne aš viena, bet ir dauguma bent kiek kine pasikausčiusių žiūrovų patenkinti atsiduso: štai pagaliau ir mes padarėm tikrą kiną! Nurudintuose sepijos pigmento kadruose – žmonių jausmų blyksniai chruščioviniais kolūkiniais 1956-aisiais... Algimantas Puipa – lietuviškas Aleksejus Germanas! Asketiškas ir plastiškas. Filme sugebama rodyti gyvenimą taip, kaip galima rodyti tik filme – ir niekur kitur. Vėliau...


„Scanoramoje“ įvyko naujausio Larso von Triero filmo premjera. Greitai, lapkričio pabaigoje, jis pasirodys ir kino teatrų ekranuose. Spausdiname Rusijos kritikų recenzijų fragmentus. Čia pasakoja pats žudikas. Bet tai ne išpažintis – Džekas tiesiog su mumis melancholiškai dalijasi savo kredo, vienintele, jo manymu, įmanoma mūsų pasaulio traktuote. Herojus atrodo visagalis, nes yra už moralės ir įstatymų ribų. Tuo įstatymu sukaustytas policininkas prieš jį ...


Juozas Baltušis (1909–1991) – populiariausias ir geriausias tarybinių laikų prozininkas, grožiniuose kūriniuose niekada nešlovinęs esamos valdžios, daręs tai tik publicistikoje. Nors asmeniškai jis labai domėjosi kinu (žmona aktorė Monika Mironaitė), anuomet ekranizuotos tik dvi novelės: „Mums nebereikia“ (filmas „Gyvieji didvyriai“, 1960) ir „Virto ąžuolai“. Šiandien ypač malonu sulaukti žinios, kad J. Baltušio ...


Šį impresijų tekstą įkvėpė Giedrės Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“, pastatytas pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės to paties pavadinimo romaną. Prisiminusi „Balkoną“ (2008) tikėjausi, kad ir naujausias režisierės kūrinys bus apie vaikus. Beveik nesuklydau – apie moterį ir vaiką, tačiau visų pirma apie reiškinį, kurį Mefistofelis pasitelkia apibūdindamas pats save (remiuosi ne A. A. Jonyno, o A. Churgino vertimu, nes frazė nebegrįžtamai, kaip...


Spalio 10-oji – Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Spausdiname straipsnį, kaip siaubo filmuose dominuojantis pamišimo vaizdavimas atskleidžia istorinę kino nejautrą psichikos ligoniams. Neprivalai būti pamišęs, kad apie tave būtų sukurtas filmas, tačiau kino industrija iš esmės rodo abejotiną psichikos sveikatos vaizdą. Kine ne tiek vengiama tabu temų, kiek linkstama vaikytis sentimentalumo arba sensacijų. Todėl biografinio filmo apie škotą psichiat­rą R....


Režisieriaus Peterio Liechti dėka staiga supratau, kodėl nemėgstu performansų ir jaučiu simpatiją akcijų atlikėjams (P. Liechti retrospektyva rodyta VDFF – Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje). Performansų meistrai paprastai su pasiskonėjimu ir savo vertės pajutimu atlieka tam tikrus veiksmus suglumusių ir – ką čia slėpti – neretai susigėdusių dėl to, ką tenka matyti, stebėtojų akivaizdoje. O štai P. Liechti filmo „Signerio lagaminas“ („Signers Koff...


Rugsėjo 14 d. Lietuvos kino teatrus pasiekė režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Victoro Levino (serialas „Pakvaišusi porelė“ 1992–1999; filmas „Nuo 5 iki 7. Įsimylėjėlių laikas“, 2014) 1,5 val. trukmės romantinė komedija „Tikslas – vestuvės!“ („Destination Wedding“). Filmo naratyvas gana tipiškas, tačiau perteikiamas tik iš dviejų veikėjų pozicijos. Tie veikėjai – į 4 dešimtį įkopę mizantropai, viengu...


Pabandykite sau atsakyti į klausimą, koks būtų tobulas filmas? Man, pavyzdžiui, Peterio Greenaway’aus „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989), Nikolauso Geyrhalterio „Homo Sapiens“ (2016) arba Wongo Kar Wai „Laukinės dienos“ (1990), tačiau kiekvienas dėl skirtingų – estetinių, psichologinių ar „objektyvių“ – priežasčių. O koks apskritai būtų tobulas kinas? Techniškai pažangus, turiningas, vizualiai patrauklus, gal...


Atsiverčiu lietuvišką tarybinę (ot, nenoriu rašyti dabar mėgstamą, nuo visko atsižegnojantį rusišką žodį sovietinę) filmografiją ir tikras, meninis kinas man prasideda nuo „Paskutinės atostogų dienos“ (1964). Kadaise, besimokant TSRS kino istorijos VGIK’e, jis oficialiai prasidėdavo nuo novelių rinkinio „Gyvieji didvyriai“ (1960), o kai kuriems principingiems kolegoms – nuo „Vienos dienos kronikos“ (1963). Bet šiandien a...


Šiuose senuose lietuviškuose filmuose moterys yra svarbesnės nei vyrai arba lygios jiems. Jau vien tai – dabartinėmis feminizuotomis akimis žvelgiant – yra verta dėmesio, net jei tų filmų meninio virimo temperatūra ir nesukelia katarsio burbuliukų. Juk įdomu, kokia bent jau apytikriai buvo toji tarybinė moteris, apkalbant ją ne karikatūriškai, kaip dabar įprasta laisvojoje žiniasklaidoje, o kiek rimčiau – iš tuomečių vyrų ir neeilinių menininkų pozicijos. Abi dramos sukurtos pagal Vytauto Žalake...


Draugai