Kinas

Pirmoji Paolo Sorrentino filmo „Silvio“ dalis – labai naudingas patarimų rinkinys, ko nereikia daryti, jei nori tapti Europos Parlamento nariu. Jokiu būdu nereikia pirkti vilos priešais asmens, kurio protekcijos sieki, namus. Šiukštu, nereikia varginti ir būrio merginų, kad jos staipytųsi su bikiniais. Beprasmiška visu garsu leisti muziką, maudytis atvirame baseine, šokti ir kitaip vaizduoti, kad semi malonumus rieškučiomis. Apie svaigi...


Mūsų kino teatrų ekranuose susidūrė dvi beprotybės. Jos netgi kilusios iš to paties Europos regiono, tik skirtingu laiku. Tai Vincento van Gogho ir Larso von Triero kūrybiniai apsėdimai. Filme „Prie amžinybės vartų“ 37-erių Vincentą vaidina beveik 30 metų už jį vyresnis amerikietis (bet su plačiom europinėm šaknim) Willemas Dafoe. Tačiau pasipriešinimas dėl tokio amžiaus skirtumo ne tik greitai ištirpsta – tau tampa aišku, kad kiną apie V. va...


Britų mokslinės fantastikos serialas-filmų ciklas „Juodasis veidrodis“ („Black Mirror“) per septynerius gyvavimo metus atmintyje įstrigo būtent dėl klasikinės pasaulio pabaigos variacijų ir „ką mes padarėm įsileisdami į savo gyvenimą technologijas“. Kiekviena serija pasakoja vis kitą unikalią istoriją. Štai vienoje jų pagrobiama mergina iš karališkosios šeimos ir grobėjai reikalauja ministro pirmininko per tiesioginę transliaciją at...


Nesinorėjo po daugelio metų vėl žiūrėti šitos vienintelės mūsų istorinės dramos, dviserijinės, monotoniškos, dar labiau nupilkėjusios, tačiau atsivertusi ją svetainėj kinofondas.lt, o dar ir perskaičiusi užkulisinės pastatymo dramos dokumentus Annos Mikonis-Railienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės puikioje studijoje „Kinas sovietų Lietuvoje“ (2015), taip įsitraukiau į šį neeilinį LTSR kultūros įvykį, kad sufantazavau visai realią fantaziją, kaip filmą būtų g...


Šio filmo premjeros metais ne aš viena, bet ir dauguma bent kiek kine pasikausčiusių žiūrovų patenkinti atsiduso: štai pagaliau ir mes padarėm tikrą kiną! Nurudintuose sepijos pigmento kadruose – žmonių jausmų blyksniai chruščioviniais kolūkiniais 1956-aisiais... Algimantas Puipa – lietuviškas Aleksejus Germanas! Asketiškas ir plastiškas. Filme sugebama rodyti gyvenimą taip, kaip galima rodyti tik filme – ir niekur kitur. Vėliau...


„Scanoramoje“ įvyko naujausio Larso von Triero filmo premjera. Greitai, lapkričio pabaigoje, jis pasirodys ir kino teatrų ekranuose. Spausdiname Rusijos kritikų recenzijų fragmentus. Čia pasakoja pats žudikas. Bet tai ne išpažintis – Džekas tiesiog su mumis melancholiškai dalijasi savo kredo, vienintele, jo manymu, įmanoma mūsų pasaulio traktuote. Herojus atrodo visagalis, nes yra už moralės ir įstatymų ribų. Tuo įstatymu sukaustytas policininkas prieš jį ...


Juozas Baltušis (1909–1991) – populiariausias ir geriausias tarybinių laikų prozininkas, grožiniuose kūriniuose niekada nešlovinęs esamos valdžios, daręs tai tik publicistikoje. Nors asmeniškai jis labai domėjosi kinu (žmona aktorė Monika Mironaitė), anuomet ekranizuotos tik dvi novelės: „Mums nebereikia“ (filmas „Gyvieji didvyriai“, 1960) ir „Virto ąžuolai“. Šiandien ypač malonu sulaukti žinios, kad J. Baltušio ...


Šį impresijų tekstą įkvėpė Giedrės Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“, pastatytas pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės to paties pavadinimo romaną. Prisiminusi „Balkoną“ (2008) tikėjausi, kad ir naujausias režisierės kūrinys bus apie vaikus. Beveik nesuklydau – apie moterį ir vaiką, tačiau visų pirma apie reiškinį, kurį Mefistofelis pasitelkia apibūdindamas pats save (remiuosi ne A. A. Jonyno, o A. Churgino vertimu, nes frazė nebegrįžtamai, kaip...


Spalio 10-oji – Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Spausdiname straipsnį, kaip siaubo filmuose dominuojantis pamišimo vaizdavimas atskleidžia istorinę kino nejautrą psichikos ligoniams. Neprivalai būti pamišęs, kad apie tave būtų sukurtas filmas, tačiau kino industrija iš esmės rodo abejotiną psichikos sveikatos vaizdą. Kine ne tiek vengiama tabu temų, kiek linkstama vaikytis sentimentalumo arba sensacijų. Todėl biografinio filmo apie škotą psichiat­rą R....


Režisieriaus Peterio Liechti dėka staiga supratau, kodėl nemėgstu performansų ir jaučiu simpatiją akcijų atlikėjams (P. Liechti retrospektyva rodyta VDFF – Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje). Performansų meistrai paprastai su pasiskonėjimu ir savo vertės pajutimu atlieka tam tikrus veiksmus suglumusių ir – ką čia slėpti – neretai susigėdusių dėl to, ką tenka matyti, stebėtojų akivaizdoje. O štai P. Liechti filmo „Signerio lagaminas“ („Signers Koff...


Draugai