Alfonso Cuarono „Gravitacija" –­­ vienas sėkmingiausių 2013 m. filmų – rugpjūtį atidarė Venecijos filmų festivalį, tada apskriejo pasaulį ir galiausiai nutūpė solidžių kino žurnalų topuose. Vienareikšmiškai liaupsinamas dėl aktorių vaidybos, laisvai sklendžiančios kameros, specialiųjų efektų, suteikiančių progą patirti nesvarumo būseną. Daugelio (net tų, kurie trimačių vaizdų nemėgsta) tituluojamas geriausiu visų laikų 3D filmu, todėl jį primygtinai siūloma žiūrėti didžiausiose kino salėse.

Kol jautresni grožiui kritikai matuoja atstumą tarp „Gravitacijos", Tarkovskio „Soliario", Kubricko „2001 metų odisėjos" ir giria už tikroviškumą, akylesni žiūrovai prieš seansą siūlo nusipirkti spragėsių, nes pagal turinį jis – B kategorijos filmas. 600 km nuo Žemės, kur nėra garso, deguonies, traukos ir gyvybė tiesiog neįmanoma, kasdienį amerikiečių astronautų darbą sutrikdo kosmoso šiukšlės (įtikima). Visi (įtikima), išskyrus du (neįtikima), žūsta iškart. Gražus, žavus, patyręs ir laimingas Matas Kovalskis (George'as Clooney's) (įtikima, tokių žmonių būna) perduoda gyvenimo išmintį, pasiaukoja dėl pirmą kartą misijoje dalyvaujančios isteriškos (neįtikima, kad tokią būtų paleidę į kosmosą) Rajan Stoun (Sandra Bullock) ir išnyksta Visatos tamsybėje. Matas Kovalskis šitaip pasielgia tikriausiai todėl, kad vienintele, taigi pagrindine veikėja filme galų gale taptų moteris (atsiprašau už cinizmą) ir dėl 1001 laimingo atsitiktinumo (neįtikima, jų buvo tiesiog per daug) sugebėtų parskristi į Žemę.

Dešimtoji „Vingio" salė – mažytė, spragėsių po ranka neturėjau, todėl, nors buvo gražu, bet žandikaulis neatvipo, kai ekrane skraidė ne tik kosminių laivų skeveldros, varžteliai, tušinukai, lavonai, bet ir frazių atkarpos, ne visai derančios prie bukoko išgyvenimo dramos žanro (survival drama) apie gyvenimo prasmę. Negalėčiau pasakyti, kad jos labai maloniai nustebino, bet visgi nustebino ir sudomino: kas čia vyksta?

Viena vertus, atrodė, kad filme kakofoniškai aidi išmintingos patarlės lyg iš Paulo Coelho rašinėlio: Matas Kovalskis dūsauja, kokia graži Žemė, klausia kolegės Rajan, kur jos namai, ar jos kas nors laukia, o kai paaiškėja, kad ji turėjo dukrą, kurią pražudė nelaimingas atsitikimas, kad Rajan vis dar gedi, Matas ją moko gyventi toliau. „Turi išmokti paleisti!" (spėju, ir mirusią dukrą, ir dar gyvą Kovalskį), švelniai sušunka jis ir atsikabina nuo juodu siejusios virvės. Kita vertus, nepaliaujamas Mato Kovalskio grožėjimasis Žeme yra amerikiečių astronautų citavimas, kurie poetiškiau nei Matas teigė, kad skrydyje į Mėnulį didžiausią įspūdį jiems paliko Žemė. Galbūt Amerikoje tie liudijimai yra nuklausyti iki gyvo kaulo, tačiau paniurusioje Lietuvoje, kurioje vis dar sprendžiami skyrybų su grėbliu klausimai (ir panašu, kad niekada nebus nuspręsta grėblį paleisti), astronautų žodžiai skamba beveik dieviškai, juos prisiminti verta (pažiūrėkite 2007 m. britų dokumentinį filmą „Mėnulio šešėlyje").

Pagrindinė „Gravitacijos" – išgyvenimo dramos – veikėja Rajan nenori gyventi. Tai skamba anekdotiškai, bet dėl tokios jos būsenos gerai ėmė atrodyti nevykę Mato Kovalskio bandymai flirtuoti. Rajan yra tikra kosmonautė, out of space atskalūnė, ji nejaučia traukos niekam. Matui tarus „Gražu, ką?", ji nenuovokiai paklausia „Kas?". Rajan aiškiai kenčia nuo depresijos, todėl įtikimas vėlesnis jos noras pasiduoti ir užmigti. Į sapną įsiveržusio jau pražuvusio Mato Kovalskio akį rėžiantis optimizmas, viena vertus, atrodo kaip neskoningiausias filmo juokelis, tačiau jis įkvepia moterį vėl prisiminti dukrelę, o tai akimirksniu grąžina norą gyventi. Kita vertus, ši scena suskamba kaip tolimas (gal tik mano galvoje) Viktoro Franklio patirties aidas. Knygoje „Žmogus ieško prasmės" Franklis teigė, kad koncentracijos stovykloje jo gyvybę palaikė prisiminimai apie mirusią žmoną – jis suvokė, kad tai, kas prasminga, nors jau prarasta, atmintyje egzistuos visada, todėl yra gyva ir tikra.

„Gravitacijos" siužetas galėtų sutilpti į banalią patarlę: „Kai blogai, tai blogai, o kai gerai, tai gerai." Vos į Rajan būsenas stebuklingai per sapną grįžta noras gyventi arba Žemės trauka – Visata šį jos norą kaipmat palaiko. Rajan nusileidžia ežere, sėkmingai išplaukia, paguli meiliai įsikabinusi į kranto smėlį, tada atsistoja ir nueina gyventi. Kai Rajan dar nejautė to ryšio, jai nepavyko išsaugoti virve tvirtai prisikabinusio Mato Kovalskio. Šiaip būtų užtekę vos ranka trūktelėti (taip man pasakė fizikė) – beorėje erdvėje jis būtų prisitraukęs labai greitai, bet tada nebeliktų vienintelės filmo metaforos apie trapius ir laikinus – gravituojančius – žmonių santykius.