Pirmojo lietuviško mokslinės fantastikos filmo „Aurora“ (rež. Kristina Buožytė) premjera vyko „Ozo“ prekybos centre. Fantastiškai jaučiausi jau prieš seanso pradžią – nes šiaip ne taip suradau įėjimą į šį kraupų, tikriausiai piktųjų ateivių statytą, kosminį laivą. Čia žybsi daug nesuvokiamų švieselių, sienas dabina keisti „Gydomieji paveikslai“, žmonės eina rūkyti į dirbtinį automobilių parkelį...
Fantastika ir tai, kad apskritai gavome progą pamatyti lietuvišką filmą ne per epizodinius „Kino pavasarį“ ar „Scanoramą“, kurių projektoriams užgesus, mūsiški filmai išnyksta juodojoje materijoje. Tik retkarčiais apie ryškiausiųjų (nusiskynusių vieną kitą apdovanojimą svetur) egzistavimą praneša palydovai ir tada galime tik įsivaizduoti, kokie jie, į ką panašūs, ar egzistuoja juose gyvybė.
Kai galimybių apie save pasvajoti mažai, atrodo, pamirštame mąstyti ir jausti, todėl po seanso plojome vangiai, iš nesvarumo būsenos vaduotis bandėme kabindamiesi į vyno taureles. Pasigarsinau savo klausos aparatą, kad galėčiau išgirsti drąsiausiųjų komentarus. Dažniausiai tai būdavo drovūs ir tylūs: „Na, ar patiko?“. Po vienos kitos kalbą stimuliuojančios geltono arba raudono skysčio dozės pradėjo pypsėti: „Geriausias lietuviškas filmas“, „O taip! Nes nė sykio nesitikrinau „Facebooko“!“, „Nuostabios šilkinės suk­nelės“, „Jutaitė graži, o Jampolskis – nelabai, kodėl jis filmavosi?“. Tokia muzika (o ne koks Bachas) skambėjo kosminiame „Ozo“ multikine.
Fantastiniam žanrui depresija tinka, todėl leidau sau pabumbėti apie esamą būklę. Viltis tinka taip pat, todėl džiaugiuosi adekvačiausia filmui (nes baisiai aistringa), žmogišką pokalbį skatinančia Valdo Gedgaudo reakcija („Po premjeros. Meilė nuo antro prisijungimo“, www.lfc.lt).  
Bet V. Gedgaudas, nors pripažįsta Mariaus Jampolskio talentą, į jį žiūrėti irgi negali! Tokios visuotinės impotencijos matyti natūralų žmogų kine niekaip nebūčiau nuspėjusi, nes mano smegenys kontaktą su dar nepažįstama filmo sistema užmezgė vos tik išvydus liguistai kompiuteriui, o ne savo merginai, besišypsančio Jampolskio vaidinamo Luko veidą.
Lukas – visa įmanoma gyvenimo banalybė: atvėsusius jausmus savo merginai slepiantis ir pasiaistrinti žiūrėdamas pornografiją besistengiantis vyras. Jo aplinka –­ stori, praplikę mokslininkai, be abejo, irgi besismaukantys kolegos. Gyvenimas, bet, kaip įprasta Rytų Europoje – nelabai gyvas, nelabai gražus, toks apšepęs... Tai aišku, kad patikėjau.
Nesuvokiamai estetiškas, todėl ne visai derantis buvo tik mokslininkų eksperimento „kabinetas“. Kodėl tokios nuostabiai įmantrios, o ne kokiais kiaušinių dėklais (iš biednumo, chi, chi) išklijuotos laboratorijos sienos? Gerai, kad iš stilingos vandens vonios, kurion bendrauti su kito žmogaus neuronais vis pasinerdavo Lukas, kyšojo kasdieniškai netvarkingi laidai.
Eksperimento partnerė – Jurgos Jutaitės sukurta Aurora – Luko antipodė: fiziškai iš esmės negyva, nes komoje, tačiau aistringiausia, fatališkiausia būtybė – jau per pirmąjį „susitikimą“ su Luku kitoje, jųdviejų smegenų sumanipuliuotoje erdvėje, juokaučiau, „nei labas, nei kaip sekas – iš karto puola bučiuotis“. Moteriškai (kaip kokią morčiuojančią katę) atjaučiau Aurorą ir pasidariau dar juokingesnę išvadą: „Planuokis į komą įsimylėjusi nepatekti arba apskritai nebeįsimylėti – geruoju nesibaigs: sužvėrėsi, prarasi balsą, pojūčius ir, galiausiai, savo gyvenimą.“
Aišku, tokiais juokeliais tik bandžiau apžaisti filmo keliamą baimę. Baisu buvo ne dėl smurtinių scenų, o dėl iš pasalų kabinančio psichologizmo. Lukas ir Aurora, sakytum, du skirtingose būsenose strigę žmonės. Lukas abejingas savo merginai Linai, po eksperimentinio susitikimo su Aurora (ciniškai nusiteikusi tarčiau – dar vienu dirgikliu, tik geresniu nei tradicinė pornografija) negrabiai, o tiksliau grubiai, nevykusiai mėgina su savąja Lina suartėti, kad pamatytų, jog nieko jai nebejaučia. Aurora ir Lina panašios – abi myli, abi nebemylimos. Tik tiek, kad Lina, suvokusi situaciją, „mikimauzo“ balsu Lukui sucypia: „bybys tu“ ir pasišalina. O Aurora, kaip šios situacijos metafora, nei to visiškai suvokti, nei pabėgti (iš pasąmoninės erdvės, kur amžinai gyvena visos problemos ir traumos) negali.
Vis stipresnių įspūdžių trokštantis Lukas agresyviai elgiasi ne tik su ta, kurios nebenori, bet ir su geidžiama Aurora – pats save pasilaiminęs situacijos gelbėtoju kažko jai suleidžia – leisgyviai Auroros smegenys suaktyvinami, grįžta kontekstas. Ir tada visi pamatome Aurorą „ištaškiusį“ vyrą (Šarūną Bartą). Lukas ir „vyras“ skiriasi tik tuo, kad Lukas nori norėti, bet negali, o „vyras“ – gali, tik nenori.
Taigi labai tvarkingos paralelės – dvi moterys, du vyrai. Vienoje pusėje – nuobodybė, kitoje – kino magija. Nyki Luko ir Linos pora prieš tragiškai gražius Jurgą Jutaitę ir Šarūną Bartą. Žavus pasirinkimas, juk Lietuvoje pastariesiems abejingų nėra.
Tie, kurie mažiau nori – ekrane nesimuisto, todėl prieš akis – Lukas ir Aurora. Visa bėda, kad Aurora jau nieko nesupranta dėl medicininės būklės. Kodėl Lukas nesupranta elementariausių meilės dėsnių ir viską „sušika“ – sudėtingesnis klausimas. Nes filmas ne apie meilę, o aistrą? Nes jis yra gyvenimo impotentas? Jo agresiją interpretuoju kaip aistringą silpnojo bandymą (lyg mažo šunelio spigų kiauksėjimą) pasiekti trokštamų rezultatų –­ todėl jis ima tąsyti Aurorą, galutinai išgąsdina ją pritrėkšdamas „vyrą“. O tada belieka gaudyti vėją laukuose. Taip vizualiai įspūdingai parodytų šio tipo gaudynių kine dar nesu mačiusi: nežinau, ar galima gražiau pavaizduoti iš rankų išslydusią situaciją. Panirau į šį jausmą, menkai suvokiau, kas vyko po to, todėl iš esmės pritarčiau interneto platybių komentatoriams, tikinantiems, kad čia filmas galėjo ir baigtis.
„Auroros“ Lukas primena pagrindinę ankstesnio režisierės filmo „Kolekcionierė“ (2008 m.) veikėją Gailę. Ji irgi labai agresyviai, negalėdama patirti emocijų, siekė gyvenimo įspūdžių, pavyzdžiui, nužudė šuniuką, prie Santuokų rūmų nervino laimingą porą ir pan. Jei perimčiau vieno „Auroros“ mokslininko kalbos manierą, tokią žmogišką būseną perfrazuodama įvardyčiau: nori, negali, tai smaukai. Jau skauda, bet vis tiek smaukai arba tiesiog dročini (lietuviškas smaukyti skamba pernelyg subtiliai ir netiksliai).
Negalėjimas – įdomi psichologinė situacija. Kas, žiūrėdamas „Aurorą“, neprisiminė Tarkovskio „Soliario“, iš kaltės jausmo (sugrįžtančio žmonos pavidalais) išsivaduoti negalinčio Kriso Kelvino? Į vieną kompaniją dar įrašyčiau du fantastiškai poetiškus filmus apie neįmanomą meilę: Wayne Wango „Kur tu, Lulu?“ („Lulu on the bridge“, 1998) ir  brolių Quay „Žemės drebėjimų derintoją“ („The Piano tuner of Earthquakes“, 2005).
Pozityviausia negalia, kurią patiriu dabar – tai noras užsimerkti prieš visas filmo šiukšles ir dar kartą pasinerti į nuostabią jo vizualiką (ačiū Feliksui Abrukauskui). Tokia būtų mano, sakyčiau, žvaira, vienos akies aistra „Aurorai“.