Agnė Mackevičiūtė. Šešiasdešimt Šanšebastijano šunų

Pasibaigė 60-asis San Sebastijano (Ispanija) kino festivalis

„Namuose“„Pamiršau, kiek daug San Sebastijane šunų“, – pamaniau žymėdamasi filmus, kuriuose gyvensiu devynias dienas ir, jei patiks, pažymėsiu juos dar kartą kitą: giminėms, draugams ir kaimynams, ir dar sau ant gražaus popieriuko. Šunys šiame mieste – dažnai lenciūginiai, smėliniais gaurais; gerai atrodo prie jūros, tinka prie ochrinių bažnyčių… O gal atvirkščiai, gal visa kita čia derinasi prie jų. 
 Išgyventi ir nupasakoti šešiasdešimtąjį San Sebastijano filmų festivalį – lengva lyg išeiti pasivaikščioti su 60 minėtų draugų – sunku aprėpti, visus norisi paglostyti. O galiausiai, po visko, niekaip nepamiršti to laukinio, labiausiai priminusio vilką.
Manuoju Akela šiemet tapo debiutinis škoto Scotto Grahamo „Šel“ („Shell“). Iš pirmo žvilgsnio tai – rūstus (E. Pukšta jį pavadino škotišku vesternu), o daugiau pažiūrėjus – jautriai tikslus filmas apie tėvo ir dukters, tai yra, vyro ir moters, santykius atokioje degalinėje, kurioje jie gyvena ir dirba dviese. Kasdienės „spaudos pertraukėlės“ vedėjas pastebėjo: gamta yra trečiasis filmo personažas. Aš sakyčiau – pagrindinis. Natūralu, kad septyniolikmetė ima geisti tėvo – vienintelio vyro horizonte. Pilnakraujis (arba full-bodied, koks būna tik vynas) psichologinės situacijos portretas.
Nesu galutinai apsisprendus, ar esu už, ar prieš gyvūnų žudymą kine (panašiai kaip dauguma jaučiasi dėl VAE). Šią akimirką pamenu vos porą atvejų („Working’s man death“, „Snowtown“ – neabejoju, tokių filmų yra ir daugiau), kada jų mirtis išreiškė daugiau nei vien mirtį. O buvo tiek kartų, šiame festivalyje irgi, kai rodo, kad pjauna avį, o filmas nuo to nė kiek nepasikeičia. Tada galvoji: tikriausiai tą avį filmavimo komanda vis tiek būtų pjovusi ir valgiusi, bet kadangi jie kino žmonės, tai nesusitvardė ir nufilmavo –­ juk įspūdingai atrodo, ar ne? Per n-ąjį tokį atvejį imi nervintis arba juoktis (kitus panaši reakcija ištinka išvydus judančios kameros efektą kokioj nors stresinėj filmo scenoj).
Kai „Šel“ pradžioje žuvo elnias, sukandau dantis ir tikėjausi, kad tai nebus dar vienas nuviliantis beprasmės gyvūno mirties filme atvejis. Nebuvo. Elnieną valgė ne tik įsivaizduojama filmavimo grupė, bet ir filmo veikėjai. Be to, mano lietuvišką mentalitetą visiškai pakerėjo lakoniškai, žiedine kompozicija išreikšta elnių ir žmonių paralelė. Daugiau negaliu atskleisti.
Kitais mėgstamiausiais mano šunyčiais tapo komedijos, kurių konkursinėje programoje buvo apstu.
Pavyzdžiui, François Ozono „Namuose“ („Dans la maison“). Nereikėjo laukti žiuri verdikto – „Auksinės kriauklės“ ir geriausio scenarijaus apdovanojimų, kad suprastume, koks puikus yra naujasis režisieriaus juokelis. Niekas neužknarkė devintos ryto seanse – čepsėjome iš pasitenkinimo. Nebūtina prieš filmą pult graužt „Ponios Bovari“, jis ir taip geras, bet užtikrinu: skaičiusieji malonumo patirs žymiai daugiau. Šypsotis vertė menkiausios detalės: pagrindinis filmo veikėjas mokinukas lanko Gustave’o Flaubert’o licėjų ir literatūros namų darbuose klasės draugo mamą aprašo kaip viduriniosios klasės moterį; mokytojo žmonai tai atrodo baisiai bjauru, o pats mokytojas patiki jaunuolio talentu ir neša jam skaityti literatūros klasikos plytas, tarp jų, be abejo, ir „Ponią Bovari“. Mėginsiu rasti Juano Mayorgos pjesę „Berniukas paskutinėje eilėje“, pagal kurią pastatytas šis filmas. Norisi laimę pratęsti.
„Namuose“ sąmojais nuplukdo ir į pamąstymus apie kiną. Vis dar pasitaiko filmų apie karalius ir riterius, tačiau dažniausiai tamsioje salėje stebime dar vieno pilko žmogaus gyvenimą. Galbūt domėtis jais kadaise pamokė Flaubert’as, ironiškai išaukštinęs vieną kvailoką moteriškę?
Su Ozono „Namuose“ mano meilę dalijasi trečiasis Javiero Rebollo filmas „Miręs ir laimingoji būtybė“ („El Muerto Y Ser Feliz“). Girdėjau, pirmus du jo filmus rodė Lietuvoje („Viskas apie Lolą“ ir „Moteris be pianino“), tikiuosi, atveš ir šitą kelio filmą apie negyvėlio („Deadman“) pusbrolį (tik mano asociacija) Argentinoje. Humoras tokio polėkio, kad paprasčiausios situacijos tampa siurrealistiškai juokingos. O trandalietu, kuriuo rieda esminis filmo vyrukas, lėktum ir tu. Į rūmus neveš, bet į dar neregėtas patirties pievutes –­ laisvai.
Trečia mylimiausia komedija – ispano Eduardo Corteso pyragėlis „Užpuolimas“ („Atraco!“). Tobuli dialogai, klasikinis komizmas. Brangenybės, nusikaltimas, gėris ir flirtas. Seansą, galimybei pasitaikius, kartosiu. Tokių skanėstų niekas nebekepa, tikriausiai receptų knygas nurašė ir sunaikino neišsilavinusios bibliotekininkės (taigi juokauju).
Ir tada iš paskos seka visi kiti filmai. Pavyzdžiui, „Snieguolė“ („Blancanieves“, rež. Pablo Bergeris) – ispaniškoji pernykščio hito „Artistas“ versija. Taip filmą pristatyti būtų lengviausia (nesakau, kad tiksliausia) – nes nebylus, nespalvotas, smagus. Nušviečia toreadorų pasaulio virtuvę ir, kai jau norėtum nusnūsti, išsisuka į linksmą „Snieguolės ir septynių nykštukų“ variaciją. Seansą pradėjau skeptiškai vartydama akis, o baigiau linguodama galvą – lyg pasiklausiusi gerai sugroto džiazo standarto. Kai kurios kopijos pasitaiko visai neblogos.
Klykti iš juoko privertė Dustino Hoffmano „Kvartetas“ („Quartet“) – farsas apie buvusius muzikantus, kartu gyvenančius senelių namuose. Carloso Sorino „Žvejybos dienos“ („Dias de pesca“) žiūrėti galima dėl vieno pūstažandžio, žaliastriukio, išsišiepusio žvejo (žalias Kalėdų senis). Nors negalėjau pakęsti jo „Šuns Bombono“ (neapykantai nė motais, kad filmas gavo FIPRESCI prizą). Turiu bend­raminčių – iš P. Petraičio išmokau epitetą nuobodžiam filmui: „Ai, taigi kaip šuo Bonbonas“. Naujausias režisieriaus darbas – geresnis šuo nei Bonbonas, bet ne toks geras kaip jo „Kelionė į San Diegą“ – vienas mėgstamiausių mano visų laikų filmų.
Tyliai ironiškas, Ispanijoje neįprastos, kiniškos veislės „Labai atsiprašau“ („All apologies“, rež. Emily Tang) – geriau su juo į lauką eiti tik dviese. Panašiai reikėtų elgtis ir su „Menininkas ir modelis“ („El Artista y la modelo“, rež. Fernando Trueba). Tai šiuo metu nemadingos ir retai sutinkamos – vyriškos, aristokratiškos – padermės šunelis, subtiliai išreiškiantis menininko-vyro pasaulėvoką. Girdėjau feministes burbant: tradicinis vyriškas požiūris... Nesuprantu, kada šis požiūris prarado teisę egzistuoti. Kodėl liūdima dėl nykstančių pandų, bet šaudomi gražūs vyrai? O, bet, tačiau norima, kad visi be išimties žinotų, kas per vargas yra PMS.
Įtampą sukūrė ir iki galo išlaikė Beno Afflecko „Argo“. Apie CŽV ekspertą, vadavusį šešis (1979 m., Irano revoliucijos metu) besislapstančius ir iš Irano ištrūkti negalinčius amerikiečius. Gelbėtojai ir gelbėjamieji apsimetė fantastinį filmą kuriančia komanda. Panašiai kūrybiškai realus gyvenimas keičiamas ir šiųmetiniame hite „No“ (rež. Pablo Larrainas): muzikinių kanalų klipus ir kokakolos reklamas primenančia rinkimine kampanija nuverčiamas Čilės diktatorius Augosto Pinochetas. Į jų gretą galėtų stotis panoraminėje „Perlų“ programoje pamatytas „Apsimetėlis“ („The Imposter“, rež. Bartas Laytonas) – dokumentinė juosta (anie du – pagal tikrus įvykius) apie tapatybes meistriškai fabrikavusį vyrą. Tokį elgesį jis pats aiškina tik kaip mėginimą patirti nors šiek tiek meilės. Buvo ieškomas interpolo, atsėdėjo, dabar turi žmoną ir tris vaikus. Tai buvo vienas tų retų atvejų, kada kino salėje sėdėjau išsižiojusi. Visą laiką.
San Sebastijano šunelis. Autorės nuotraukaDar nugaras perbrauksiu porai brisių, kurių migdyti nevežčiau. Patiko man du įspūdingai nuobodūs arba bjaurūs (žiūrovai neapsikentę išeidinėjo), poros santykius vaizduojantys Lotynų Amerikos filmai: „Po tamsos ateina šviesa“ („Post tenebras lux“) – šviežiausias Carloso Reygadas’o darbas (Lietuvoje rodė jo „Mūšį rojuje“ ir „Tylią šviesą“) ir „Išeik, jei gali“ („Salsipuedes“, rež. Mariano Luque) – apie palapinėje atostogas leidžiančios, ypač prastos poros santykius. Kartais graudu, kartais juokinga. Tikiu, kad sąmoningai. Ačiū už tai režisieriui.
Nuolat pamirštu žiūroviškiausią festivalio filmą „Sesijos“ („The Sessions“, rež. Benas Lewinas). Dar vienas pavyzdys, kaip žmonėms patinka neįgalūs kovotojai optimistai (prisiminkite „Neliečiamuosius“, „Skafandrą ir drugelį“). Šįkart – apie neįgaliųjų seksą. Taip šviesiai parodė, kad mano sąmonėje filmas išnyko. O pernykštis „Porfirio“ (rež. Alejandro Landesas) tikriausiai buvo per tikras ir per geras, kad pavasarį surinktų pilnas „Vingio“ sales.
Negalima nepaminėti ir blogiausio konkursinės programos (kai kurių nuomone – visų metų) filmo „Gimęs dukart“ („Venuto al mondo“, rež. Sergio Castellito). Šviesos salėje laukti pradėjome jau nuo filmo vidurio, pavargom nuo vis atskleidžiamų naujų tragiškos istorijos faktų. Tiek daug jų nebūna net muilo operose. O kai, likus penkiolikai minučių iki pabaigos, viena veikėja pasakė: „Let me tell you the story“, šalia sėdėjęs vyrukas nebeištvėręs pratrūko: „O, no! Por favor!“
Iki šio filmo ištikimai paskui programėlę sekiojau iš salės į salę. Po to kažkas mano šuniškoj sieloj nutrūko, pasileidau nuo grandinės ir likusias dienas laksčiau laukais, į salę užeidama tik kokį kartą per dieną. Pastebėjau, kaip per dešimt dienų Ispanijon atslinko ruduo, temperatūra nuo plius trisdešimt nukrito iki septyniolikos. Šalton Londono būdon parsivilkau visai nusivarius nuo kojų. Iš kaimynės dovanų gavau rudą (!) suknelę. Kitais metais prie San Sebastijano šunų derėsiu ir aš.