Aistė Žegulytė: kaip į žmogų žiūri žvėris

× Marijus Gailius

Lietuviški dokumentiniai filmai apie gamtą „Sengirė“, „Rūgštus miškas“ dar teberodomi mūsų ekranuose ir festivaliuose, o jau pasirodo ir trečias giminingas kino opusas „Animus animalis“.
Problemišką gamtą įvaizdina ir įgarsina sunerimę homo sapiens. Teisingai, kovingai, dvasingai. Ar tai padės apsaugoti ir apsisaugoti?
Bet kino teatrų salės – pilnos žiūrovų. Vadinasi, vilties yra.

Kai prieš „Kino pavasarį“ vežėme iškamšą į tavo debiutinio dokumentinio filmo „Anima animalis“ pristatymą, kelis kartus sankryžoje prieš pat posūkį pakeitei nuomonę, kur nori vykti...

Mano sprendimas yra pasiduoti tėkmei, tiesiog nesipriešinti. Apie tai daug negalvoju, nors suprantu, kad tokie impulsai gali būti sudėtingi aplinkiniams. Užtat, man atrodo, taip darydama sulaukiu daugiau atradimų. Ir pati dokumentika – tai mokėjimas pasiduoti ir turėti kantrybės.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 


Dokumentikos, kaip ir tikrovės, juk nesuvaldysi vien kontroliuodamas?

Taip, nenoriu kontroliuoti, atvirkščiai, noriu laukti. Vis dėlto, kur eiti, kur važiuoti, veda intuicija – ja ir kliaujuosi, tik kartais galbūt per staigiai.


Nors pripažįsti sekanti mūsų poetinio kino tradicija, tavo kino kalba man pasirodė kitoniška, originali. Kas sudaro tavo meninės formos impulsą – drąsa, vidinė autonomija, ambicija?

Tikrai ne ambicija ir kažin ar drąsa: prieš premjerą man virpėjo kojos, kurias raminau išgerdama viskio. Ar jie supras, svarsčiau. Ar supras, ką noriu pasakyti? Vis dėlto noras papasakoti, ką jauti, priveda prie eksperimentų, kuriuos norisi visus drąsiai išbandyti.


Chtonišką žmogaus ir žvėries ryšį pažįstu nebent iš kultūros, pavyzdžiui, Aido Marčėno įsimintinų dviejų eilučių: „(...) gyvulio daug žmoguje, o žmogaus – / skerdžiamam gyvuly (...).“ Galėtų būti tavo filmo epigrafas? Man regis, šitą „žmogų skerdžiamam gyvuly“ pati parodai per medžiotojų gydomos stirnos akį stambiu planu.

Tai yra žmogaus santykį su žeme? Žinoma, nurodau. Stirnos baimė žvelgia į tave. Tada galvoji, kad ir pats bijai – žmogaus arba žvėries. Man labai rūpėjo prieiti prie šio pirmykščio santykio, jausmo.


Galvodamas apie kino pastangas giliai įsismelkti į archetipinius pradus, prisimenu Lucile Hadžihalilović filmą „Evoliucija“ (2015) apie bendruomenę, kurioje berniukai gimdo vaikus, ir Julios Ducour­nau filmą „Šviežiena“ (2016) apie šiuolaikines seseris kanibales – tavo dokumentinis darbas, mano nuomone, jiems artimas. Nors nesinori apibendrinti, atrodytų, kad gelminių, jutiminių, „gyvuliškų“ temų kine pirmiausia imasi autorės moterys.

Man atrodo, moterys daugiau reflektuoja jausmais. Laukdama filmo turėjau daug kantrybės tai ir daryti, užuot ėjusi su šautuvu išsiaiškinti.


Nori pasakyti, įprastinis vyro santykis su pradais – tai veiksmo santykis?

Festivaliuose didžiausia mūsų žiūrovų dalis – moterys ir gėjai. Sakau, gal jie labiau pasikliauja intuicija ir gali leisti sau fantazuoti sekdami siužetą, užuot ieškoję aiškios struktūros, veiksmo ir priežasčių.


Vis dėlto kultūroje netrūksta ir vyriškų kodų: poe­tas Mindaugas Nastaravičius eilėraščio „Papjovėme, bet nevalgėme“ epigrafu pasirinko Romualdo Granausko ištarą: „Dabar jaunieji poetai užauga nematę gyvos kiaulės.“

Arba kaip gali ką nors kurti nė karto nebuvęs laidotuvėse? Apie tai mums daug kalbėdavo Valentinas Masalskis. Mano pirmasis atsiminimas iš vaikystės, kai buvau dvejų, yra močiutės mirtis. Atsimenu, turėjome iš Smiltynės skubiai grįžti į Panevėžį. Tuomet ėmiau bijoti mirties ir maniau, kad visa mano šeima mirs. Dėl šitos minties negalėdavau užmigti.


Tavo bendraamžė, amerikiečių rašytoja Téa Obrecht „The Guardian“ atskleidė savo psichologinio tyrimo interesus: ją domina, kokie žmonės būna, kai niekas nežiūri, kokie žmonės būna prisimindami pačias maloniausias savo gyvenimo istorijas ir kokie žmonės būna šalia gyvūnų.

Man žiūrėjimas irgi svarbus, bet jis kyla iš dėmesio vaizdų kalbai. Labai svarbu ne tik tai, kaip žiūri žiūrovas, bet ir kaip mano vaizdas žiūri į žiūrovą – tai ir yra susikalbėjimo sąlyga, kuria vadovaujuosi pagal Jacques’o Lacano žvilgsnio teoriją. Taip pat rūpėjo sukurti iliuziją, kaip į žmogų žiūri žvėris. O ką pamato žmogus laukinio žvėries akyse? Man atrodo, pamato praeitį – kada pats dar buvo žvėris.

 

Animus animas. -us
Animus animas. -us

 


Tavo filmas patenka į bene aktualiausią filosofinę bazę, kuri iš pradžių buvo tik geologinė problema – tai yra Antropoceną. Ar įmanoma žmogui išsivaduoti iš puikybės kitų rūšių at­žvilgiu?

Žmonės kada nors vis tiek išnyks – užtat prasitęs kitomis rūšimis. Taip ir išspręsime puikybės prob­lemą.


Ar pati jauti savo psichologines ribas?

Manau, nelabai. Yra dalykų, kuriuos tiesiog jaučiu. Visą laiką jaučiau, kad ne nuo manęs viskas priklauso.

 

Dabar populiarus mąstytojas Yuvalis Harari futuristiškai svarsto, kad savo rūšies problemas žmogus išspręs nebent tapęs kita rūšimi.

Man žavesnė nuomonė, kad žmonių tiesiog nebus, o vietoje jų gyvens kokie nors mikroorga­nizmai...

 

Tai kas tada atsimins praeitį?

Žemė? Kas nors.


Kodėl ne: fantasto Briano W. Aldisso knygoje „Šiltadaržis“ planetos atmintį tolimoje ateityje saugo... grybai. Tai jie dalį informacijos per simbiozę perduoda suprimityvėjusioms žmogiškoms būtybėms.

Manau, filmui augindama grybą su juo jau patyriau simbiozę. Aš jų idėja esu tiesiog apsikrėtusi. Ir manau, kad mumyse gyvenantys mikrobai ateityje išsaugos dalį žmogaus DNR.


Negi tau nebaisus žmogaus išnykimas, apie kurį netiesiogiai sugestijuoja, pavyzdžiui, Elizabeth Kolbert knygoje „Šeštasis išnykimas“?

Nebaisus.


Nesijauti atsakinga už mūsų rūšį?

Visiškai ne. Didžiulėje Visatoje žmogus yra niekas.


Tu turi sielą?

Aišku, turiu!