Filmo „Adelės gyvenimas" pergalė Kanų festivalyje – tai pergalė naujo kino naujoje Europoje su jos pažengusia demokratija ir tos demokratijos statybą lydinčiomis rimtomis problemomis. Šis puikus Abdellatifo Kechiche'o, nuodugnaus ir drauge lengvo režisieriaus, filmas neįkyriai pasakoja apie jaunų žmonių gyvenimą: jie mokosi, renkasi profesiją, vaikšto į protesto demonstracijas, diskotekas ir net – o, siaube! – į gėjų paradus, mezga trumpus romanus. Literatūros pamokose jie aptaria Marivaux ir Laclos herojų jausmų pustonius, o tarpusavyje –­ savo seksualinį gyvenimą jau grubia gatvės kalba.
Filmo centre – 15-metė Adelė, mergiūkštė iš paprastos šeimos, prie kurios limpa visi bernai, tačiau jinai vieną po kito juos atstumia. Priežastis tampa aiški, kai Adelė susitinka Emą, charizmatišką jauną moterį žydrais plaukais, ir tarp jų įsiplieskia stipri aistra. Taip pat nuodugniai, kaip ir visa kita, režisierius ir dvi atlikėjos kuria intymiąją filmo liniją: meilės scenos labai atviros, kupinos tikrų emocijų ir laukinio fiziologinio grožio.
„Adelės gyvenimas" rodo seksualinį gyvenimą – sunkiausiai suvokiamą sferą –­ stipriai realistiškai susikoncentravus. Atrodo, mes taktiliniu būdu tiriame moters kūną, uodžiame jo kvapą, prakaitą – viską kūnišką, kas lydi meilės aktus. Tačiau hiperrealumas – ne tikslas, o dalis estetikos, kurios šaknys siekia ir prancūzų XVIII amžiaus „galantiškąją kultūrą", ir dabartinę gatvinę multikultūrą, ir kulinarinius ritualus, sąlygotus socialiai ir etniškai.
O paskui prasidės socialinė drama. Merginos ims viena kitą pažindinti su tėvais. Filmą galima buvo pavadinti „Aust­rės ir makaronai": vienoje šeimoje geriami geri vynai ir užkandžiaujama jūrų gėrybėmis, kitoje šlamščiami pigūs makaronai su pomidorų padažu – štai jums ir sluoksniuota visuomenė. Ir dar blogiau: Ema, siekianti dailininkės karjeros, aptaria Klimto ir Schiele's privalumus; Adelė, kuri ruošiasi tapti pradinių klasių mokytoja, moko vaikučius maždaug tokio mokslo –­ „Mama malė, tėtė kalė". Akivaizdu, kad šių santykių finalas bus dramatiškas, bet Kechiche'as nenusiris iki melodramos, jis padarys tai, kas įmanoma tik kine. Pademonstruos subtiliausius dvasinius žmogaus pokyčius, kurie atsispindi jo veide, plastikoje, laikysenoje, balse, drabužiuose. Adelė, tapusi keliais metais vyresne ir pavirtusi iš paauglės nuostabia moterimi, taip ir neras laimės, tačiau su­bręs. Ji nueis į paskutiniojo kadro gilumą, apsivilkusi įstabią žydrą suknią – tokios pat spalvos Emos plaukų atminčiai.
Filmas apie aistringą dviejų merginų meilę ir kankinantį išsiskyrimą sukurtas pagal populiarų komiksą, anglakalbiuose ekranuose jis gavo pavadinimą „Žydra – šilčiausia spalva". „Adelės gyvenimas" europiniam kinui tapo dideliu įvykiu. Filme atsispindėjo vos ne visos svarbiausios šiuolaikinės realijos: jau seniai egzistuojantis socialinis ir kultūrinis susisluoksniavimas, vidiniai švietimo sistemos prieštaravimai, sudėtingas multietninės visuomenės formavimasis. Kechiche'as, tunisietis prancūzas, randa išraiškingas metaforas ir įvaizdžius šioms problemoms iliustruoti.
Prancūzų kultūra labai racionali, ir šis faktas atsispindi filme. Tačiau, skirtingai nei šalti prancūzai, Kechiche'as – itin jausmingas režisierius. Turbūt šį jausmingumą jis atsineša iš senosios arabų kultūros, iš „Tūkstančio ir vienos nakties". Jausmingumą, kurio kaip tik trūksta prancūzų kinui ir kurį jis įgyja arabų imigrantų, išsiplėšusių iš islamo fundamentalistų gniaužtų, dėka. Laisvės trokštantys dviejų skirtingų kultūrų genai susijungia, tobulėja –­ ir tai kilsteli Kechiche'o kiną aukščiau net už gryno prancūziško kinematografo atstovų kiną.

Kinoxod.ru, 2013 05 23

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė