Operatorius ir režisierius Algirdas Araminas

Pirmiausia, kas krito į akis pamačius Algirdą Araminą (1931–1999), tai raudona (tiksliau – anglų raudona) juosta perrišta jo galva. Popsas, avangardas tuo brežneviniu laikotarpiu! Ne visi buvo tokie narsūs, savo keista išvaizda metantys akibrokštą. Paskui nustebino kasdienė jo kava, kava ir darsyk kava prieš filmavimą, iki 12 valandos. Režisierius visada aiškino, kad vaikai negali iš pat ryto būti kūrybingi, reikia ištempti tam tikrą laiko tarpą. Galbūt, galbūt...

Čia jau išsyk priartėju prie vaidybinio filmo „Andrius" (1980), sukurto pa­gal Violetos Palčinskaitės to paties pavadinimo pjesę. Spektakliai ėjo įvairiuose teatruose, o čia kas kita – filmas. Kūrinio fabula lyg ir paprasta, vaikiškai romantinė. Į Lietuvą gastrolių atvyksta Prahos vaikų choras, mergaitė čekė Jana susipažįsta su fantazuotoju berniuku Andriumi, su jo skirtingų charakterių draugais. Andriaus pasaulis ir realus, ir sąlyginis, svajotojiškas. Iš čia „išplaukia" ir veiksmo dramaturgija. Viskam ir visur padeda magiškas burtažodis „bitė ritė baltaragė" – atrakina slaptus troškimus, nerealaus pasaulio vizijas. Filme vaidino Edvinas Menčikovas, Inga Brunzaitė, Irena Marija Leonavičiūtė, Laima Štrimaitytė, Gediminas Karka, Donatas Banionis. Puikūs vaikai ir aktoriai, nuostabi Broniaus Kutavičiaus muzika – labai apmaudu, kad jos niekada ir niekaip netransliuoja joks radijas. Kai žiūrėsit filmą –­ įsirašykit, pajusite nepaprastą malonumą. Dailininkas –­ Algirdas Ničius, rekordininkas lietuviškame kine – jo apipavidalintų filmų skaičius gali būti įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą.

Grįžtu prie kino gamybos. Pamenu mane, „Andriaus" antrąjį režisierių, pritrenkusį epizodą: po to, kai kaskadininkas nuo Šeškinės kalvos keliskart deltoplanu nusileido it senis Rauplėnas-Banionis, paties Banionio veidą „skrydžio metu" filmavome dabar jau nebeegzistuojančios Lietuvos kino studijos kieme, prie stalių dirbtuvės, zirziant obliams ir žviegiant diskiniams pjūklams. Prie geltonos pjuvenų krūvos. Taigi, pakabintas deltoplanas siūbuoja, aktorius, parištas ant krano kablio pus­antro metro aukštyje, dairosi į menamą miestą, tolius, miškus... Brangieji, kad jūs būtumėt matę gerbiamo Donato Banionio akis! Taurus maestro veidas skrydyje nuo įspūdžių fantastiškai švyti... Štai ką gali talentas, štai kas yra persikūnijimas akimirksniu. Aktoriaus jau nebėra tarp gyvųjų, bet „Andriuje" jis tebeskrieja, pagautas įkvėpimo! Prie deltoplanų dar sugrįšime, jei kiti epizodai nepersvers mano prisiminimų.

Apie filmo kuriozus. Cepelinai valgykloje. Režisierius Araminas stovi Ki­no studijos bufeto eilėje kaip paprastas darbininkas – ir, o siaube, didžkukulių jam nelieka. Katastrofa! Aliarmas! Režisierius teškiasi į volgą ir išdumia... slėptis. „Zaicas" – taip pravardžiuodavo kinošnikai talentingą menininką. Jis, susidūręs su kažkokia „baisia" problema, nuolat nerdavo į krūmus. Toks buvo jo savotiškas kūrybinis procesas, vaikiškumas, krizės išsprendimas. Bet filmo gamybos nepalikdavo be paskutinės vilties. Po incidento būdavo grupės narių įkalbinėjimai, paguodos. Ir tąkart išrinktas triumviratas nužygiavo malonės prašyti: mes, operatorius Jonas Marcinkevičius, direktorius Robertas Bikelis ir antrasis režisierius, meldėmės prie Algirdo altoriaus, prie jo lovos namuose, atgailavome vos neatsiklaupę. Indulgenciją gavome – valio, tegyvuoja kinas! Dirbame rytoj toliau. Nieko nepadarysi –­ toks trapus kūrėjo vidinis pasaulis.

Araminas į Lietuvos kino istoriją pirmiausia įeina kaip didelio talento kino operatorius. Pradedant „Gyvųjų didvyrių" novele „Lakštingala", „Vienos dienos kronika", baigiant jo kamera genialiame filme „Birželis, vasaros pradžia".

Aš tada, 1969-aisiais, gyvenau Seredžiuje, o „Birželio" filmavimas vyko kitame Nemuno krante – Kriūkuose, taip pat Belvederyje, dar kai kur. Mes, vaikai, aplipę tą atvažiavusią „cirkininkų" grupę, varvindami seilę spoksom į aktorius, išgriuvusius pievelėje ir skaldančius sodrius anekdotus. Vilkijoje ant Nemuno skardžio Vytautas Tomkus mėto kažkokį vairą, surastą prie kareivio butaforinio kapo, o „piemenys", t. y. mes, saugom, kad tas ratas nepliūkštelėtų į upės gelmę. Nešam, kopiam į viršų, kad pakartotų dublį. Taigi, matau savo akimis operatorių Araminą, režisierių Raimondą Vabalą, garso operatorių Petrą Lipeiką... Mes ir eibes krėsdavom: kartą, žiūrim, Petras eina iš parduotuvės į aikštelę, imam rėkti: „Petrai, Petrai!" Jis atsisuka, o mes suvaidinam, kad šaukiam ir mojuojam rankomis savo draugeliui, kurio vardas visai ir ne Petras... Iš tonvageno griaudi Tomo Joneso „Dilaila" – taip, kad mums per kūną bėga šiurpuliai... Tada tų kinošnikų nė vieno nepažinojau, tik slapčia pavydėjau. Galvojau, kaip čia ir man patekus į tą stebuklingą kino pasaulį?

Pikti liežuviai pliauškė, kad operatorius Araminas šiek tiek painioja spalvas... Na, gal ne toks jau grynas daltonikas jis buvo, bet ta smulkmena jį privertė pasukti į režisūrą. Dabar jau galima teigti: geriausi jo operatoriniai, o ir režisūriniai darbai buvo visi nespalvoti filmai. Bet ar juoda ir balta – nėra spalvos? Man visada kyla toks klausimas, kai įsiplieskia panaši beprasmė diskusija.

Araminas aistringai mėgo klausytis įvairios muzikos. Jo namuose mačiau tuo metu baisiai brangią aparatūrą. Ja didžiavosi, svečią tuoj tupdydavo į krėslą ir versdavo klausytis. Tokia auka pabuvau ir aš. Dar režisierius buvo auksinis automobilių meistras, remontuodavo visus, kokie jam tik patekdavo į rankas.

Trumpam persikelkim į „Mažąją išpažintį", kurios režisierius ir scenarijaus bendraautoris buvo čia prisimenamas, jau seniai Anapilin iškeliavęs Algirdas Araminas. Kas dabar nesmaguriauja Vytauto Kernagio mesto chrestomatinio šūkio „Benai, plaukiam į Nidą!.." energija?! Legendinis Vytauto Bubnio apysakos „Arberonas" pasaulis buvo lyg naujos, jaunos kartos katekizmas.

Buvo dar ir „Surask mane", „Ilga kelionė prie jūros", „Pasigailėk mūsų", „Geležinė princesė" etc...

Nuklydau į gerbiamo režisieriaus filmografiją, kuri, deja, ne mano nosiai, visko neaprėpsi. Vėl iš atminties išnyra šuoliuojantis režisieriaus charakteris... Tada buvo vasara. Mums numatytas filmavimas Chivoje, tūkstančio ir vienos nakties mieste-muziejuje. Iškomandiravo mane iš anksto organizuoti filmavimo su gėdingais trisdešimt rublių kišenėje. Klaiki avantiūra Uzbekijos mastais. Bet pavyko gauti viešbutį buvusioje medresėje, musulmonų mokyklos pastate. Po trijų dienų iškilmingai sutikau visą filmavimo grupę, išsvirduliuojančią iš lėktuvo Urgenčo oro uoste. Išskyrus nekaltus angelėlius – vaikus aktorius. Netvirtai ant kojų stovintys suaugėliai būtų pusė bėdos, bet maži „deltoplaniukai", supakuoti skrydžiui ir pakrauti į kitą lėktuvą, atsidūrė kažkur Taškente, na, maždaug už 800 kilometrų nuo filmavimo aikštelės... Panika, režisieriaus isterija. Kas kaltas? Aišku –­ antrasis režisierius Šiuša. Ne Alachas gi. Neviltis. Gerbiamas režisierius ima bėgioti po medresės kiemą, net neužsuka į čia pat esančią čaichaną išgerti arbatos. Nusispjauna, meta visus mus našlaičius ir apsisukęs išdumia Vilniun. Filmuoti reikės be vado. „Deltoplaniukai" atskrenda. Filmuoja Marcinkevičius, vaikučius gainioja tas kiaulė antrasis režisierius... Parvežame juostą, išryškiname, žinoma, nufilmuota absoliučiai nevykusiai, be jokio talento šešėlio. Bet po kiek laiko kadrai garbingai įaudžiami į filmą.

Nepaisant pašlijusios organizatoriaus reputacijos, Araminas įbruko mano režisuotą sceną, nekerštaudamas nė per nago juodymą už netyčines kiaulystes. Ačiū jam už tai.

Man sunku dabar, po daugelio metų, apibūdinti metodą, kuriuo jis vadovavosi kurdamas filmus. Nebuvau kruopštus metraštininkas, tiesiog spoksojau, vaikščiojau po tą režisieriaus lauką, kuriame plika akim juk nesimato, kas ir kaip sėjama, kas ir kaip auga, bręsta ir netikėtai sunoksta.

Štai žiūrėkit: veiksmas vyksta ne kažkur Marse ar neandertaliečio urve. Veiksmas vyksta Vilniuje, septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio jaunuolių širdyse. Tas veiksmas – pirmoji meilė. Kas yra meilė? Vieni jai nepritaria, kitiems ji sukelia pavydą, dar kai kas priekaištauja, kad jaunuoliai neklauso patarimų, nemoka savęs analizuoti, valdyti permainingų nuotaikų. Vaikšto (ir dabar dar vaikščioja!) ekrane jaunuolis Tomas, kažkur su savo jausmais nesusitvarko Eglė. Srūva lango stiklu ir nuo gyvenimo bėdų dar nesusiraukšlėjusiu jaunuolio veidu lietaus lašai...

Apie ką aš čia pasakoju? Mėginu žodžiais perteikti tai, ką 1968 m. mačiau ir ką dabar, 2015 m., tebematau romantiškame, problemiškame filme „Kai aš mažas buvau". Jautri kino apysaka – jautrioms ir jaunoms sieloms, ir ne vien joms. „Bet gana superliatyvų! –­ surinka kino kritikai. – Gana liaupsių ir dūsavimų. Ieškokite ir rasite mūsų dabartinę – daug smarkesnę lietuvišką love story!"
Betgi nerandu.

Pradžią šiai poringei davė Mati Untas, estų rašytojas, išvystė nuoširdusis klasikas Icchokas Meras, į savo kinematografinį glėbį įsuko Araminas, kameros guru Donatas Pečiūra. Vaidino Julija Kavaliauskaitė, Linas Kriščiūnas ir kiti, kaip rašoma afišose. O tie kiti, tik pažvelkit kas: Gediminas Karka, Bronius Babkauskas, Juozas Miltinis, Kazimieras Valaitis... Tik daugelio jau šalia mūsų nebėra. „Prarasta, prarasta, prarasta..." Taip vienas kino klasikas pavadino savo dokumentinį filmą. Stop! Niekas neprarasta. Kino filmai nedega! Žiūrėkit, jei gero lietuviško filmo dar nematėt.

Kas dirbo kine, tas žino, kad iš tokio, čia mano aprašomo chaoso, iš bjauriojo ančiuko ne visada, bet labai dažnai išauga akinančiai balta gulbė. O didžiųjų kūrėjų vardai tirpsta laiko ūke. Belieka tik prisiminimai, paradoksai, pasivaikščiojimai atminties takeliais. Kažin, ar tinka Algirdo Aramino gyvenimo apibūdinimui vieno jo filmo pavadinimas –­ „Laimingas, laimės neradęs"?