Kino režisierius Arūnas Žebriūnas (1930–2013)

Vieną kartą prieš daugelį metų ateina Kino meno komisija ir ieško būsimų kino režisierių. Pastato manieže kartelę, pakelia iki tam tikro aukščio: prašom pasirodyti!

Pirmas prieina seniai norintis būti tikru kino režisieriumi Marijonas Giedrys – 1 m 60 cm ūgio.

– Netinka.

Antras prišoka Gytis Lukšas. Irgi 1 m 60 cm. Maždaug kaip Chaplino.

– Netinka.

Atsliūkina Algimantas Puipa. Jo stotas šiek tiek didesnis.

– Na, gerai. Klausom.

Čia maniežan įvaro buvęs irkluotojas, Pabaltijo čempionas ir netgi krepšininkas Arūnas Žebriūnas (hm, gal net boksininkas?), kakta numuša kartelę ir iš padilbų kaip užkietėjęs architektas žiūri į komisiją.

– Va, tas mums kaip tik, – ištaria medicininis kolokviumas, – iš to tai bus kino režisierius.

Ir, kaip matot, neapsiriko!

* * *

Naktis buvo kaip kvarteronės templė (toksai homonimas) – po filmavimo darbais nuvalkiotos dienos... Žvėryne, į „Chameleono žaidimų" (1986) aikštelę, atėjo Giedrė Kaukaitė – kaukė, bet geroji. Reikėjo matyti, kaip tyliai garsioji žmona maitina savo taip pat garsų vyrą Arūną Žebriūną. Su šaukšteliu, iš grakštaus sloiko, prie tilto, kuris vaizduoja naktinį Paryžių... Negalėjau atsižiūrėti, vogčiomis vis užmesdamas akį į tą porą. Dirbom sunkiai: buvo atvarytos senovinės užsienietiškos mašinos, jos blykčiojo žibintais ir nekantravo dumti namo, į savo lietuviškus garažus; įkyrūs žiopliai grūdosi kuo arčiau Jono Griciaus kameros, nors visą laiką buvo mandagiai vaikomi; pagrindinis personažas, kurį vaidino Grigorijus Gladijus (dabar gyvena ir vaidina Kanadoje), turėjo šokti nuo tilto, slėptis, bėgti, skandintis. Iš tikro nuo tilto į Nerį puolė dubleris, atvykęs iš svetur, narsus, bet jau šiek tiek šlubas. Šlumštelėjo į vandenį, net nepasidomėjęs, koks ten gylis. Ir, be abejo, apšilęs, arbata atšildytas, tėškėsi dar kartą, žinojo, kad taip reikia kinui. Stebiuosi jo drąsa.

* * *

Vytautas Arūnas Žebriūnas, Prano sūnus. Kaip ir jo oponentas Vytautas Žalakevičius, irgi Prano sūnus. Mes tyliai kikendavom „rusišku stilium" – abu Vytautai Pranovičiai, abu kauniečiai... Amžinai susipriešinę „kino suvenyrai". Bet vis dėlto genialaus Žebriūno filmo „Paskutinė atostogų diena" (1964) titruose paminėtas ir LKS apaštalas – meno vadovas Vytautas Žalakevičius.

Jeigu nematėte filmo „Paskutinė atos­togų diena", vadinasi, iš viso nematėte lietuviško kino. Negali be vis pasikartojančio jaudulio stebėti to reto meno paukščio – filmo „Mergaitė ir aidas" –­ taip iš pradžių vadinosi šis klasika virtęs kino kūrinys.

Lina Braknytė pakaitomis verkia ir juokiasi telefono būdelėje, pirštu mozodama stiklą. Algimanto Bražinsko muziką, lydinčią visą šitą epizodą, aš vadinu kavatina, nors tai gal ir neatitinka muzikinės terminijos: kažkas tarp tvisto, tuo metu dar tokio reto svečio, ir jūros kriauklių gausmo. Ir Vikos šokis bangų ir kalnų masyvo fone. Tobula dramaturginė architektūra. Čia yra viskas: drama, detektyvas, vaikiška meilė, jei ne meilė, tai užgimstanti jos magija... Na, kas dar? Niekada nepamiršiu Jono Griciaus kameros akies, poetiškai besiblaškančios, gaudančios ir sugaunančios aidą. Ir keista, kad dabar šitas pats Krymas tapo širšių lizdu...

Ilgai filmo antroji režisierė Regina Vosyliūtė ieškojo kandidačių pagrindiniam vaidmeniui, daug mokyklų apėjo. Vienoje klasėje, kurioje visos mergytės norėjo būti artistėm, atkreipė dėmesį į keistuolę, užsidengusią rankomis veidą ir šitaip pasislėpusią. Ją Žebriūnas ir patvirtino ir, kaip matot, neapsiriko.

Vaikystėje tą mergaitę įsimylėjau, kai pamačiau jos nuotrauką visu ūgiu, atspausdintą ant „Švyturio" spalvoto viršelio. Pasidėjau virtuvėje ir žavėjausi ja... Dabar amerikonai sakytų – cover girl. Linos biografijoje buvo dar toks rusų filmo „Trys dručkiai" personažas –­ lėlė Suok, žongliruojanti trimis degančiais deglais. Aš pats esu tai daręs mokykliniame saviveikliniame cirke, bet kad čia, kai labai reikia, surepetuotum vienam kadrui? Tačiau dar vėliau dokumentiniame filme „Noriu būti artistu" (1978) Lina Braknytė užtrenkia duris prieš filmavimo grupę – ji visam gyvenimui atsisako būti aktore.

* * *

Dar vienas Žebriūno šedevras – filmas „Gražuolė" (1969). Kiemo naujokas erzina to kiemo pripažintą gražuolę: „Pažiūrėk į veidrodį, tu pati negraži, beždžionė šlakuota, pamaiva..." Ir mažoji aktorė Inga Mickytė, atsišliejusi į senamiesčio pavartės sieną, mirksi akutėmis, na, stačiai merdi, toks Žemės kūdikis, ikonos Madona.

Ir tuojau pat sukasi kieme, šoka tarp miesto akmeninių sienų, laibomis rankytėmis raitydama gyvenimo hieroglifus. Seniai pažįstami draugai jai pritaria stuksendami plytgaliais. Kaukši, ploja, sutūpę ant sueižėjusio asfalto. Ji visada buvo ir bus Karalaitė ir Gražuolė. Ir skamba užburianti Viačeslavo Ganelino muzika... Jeigu tą filmą matė Ingmaras Bergmanas, tai suprato, kad jis ne vienintelis Bergmanas šiame pasaulyje.

Inga Mickytė-Skiotienė nepasišventė aktorės karjerai, gyvena ir dirba gydytoja kažkur Anglijoje. Bet kas gali pamiršti jos skausmingas, gyvenimo audrų dar neišgraužtas akis?

Puikus operatoriaus Algimanto Mockaus darbas. Filmas nespalvotas, bet jame telpa visos vaivorykštės spalvos.

* * *

Pradėjus kalbėti apie kompozitorių Ganeliną, kaipmat galvoje ima kalti miu­ziklas „Velnio nuotaka" (1974)... Na, tiesiog topai, šlageriai, muzikos eksplozija, gyvuojanti iki pat šių dienų ir dar toliau. „Žalios, žalios giružėlės/ Aukso pakraščiai / Skaisčios žemės mergužėlės –­ / Tos, kurių tu nematei / Žalios girios žaliosios mus pas ją nuves/ Žalios girios žaliosios mus pas ją nuves/ Pas ją nuves!"

...Ir štai iš vandenų graži išplaukia dieviška Jurga – aktorė Vaiva Mainelytė. Jos viena atsivėrusi lelija sukasi verpete tarp kitų baltų vandens lelijų... Tobula erotinė scena lietuviškame kine pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas". Režisierius scenarijų rašė kartu su poetu Sigitu Geda, kuris vietoj įprastų banalių dainų tekstų sukūrė gaivališkas, pagonybe dvelkiančias strofas.

Man teko garbė dalyvauti to filmo gimdyme prie Strėvos upės, Aukštadvaryje, – lakstyti masuotėje. Sukrėtė vienas filmavimo momentas, kai iš malūno po kelių dublių, po režisieriaus komandos „Stop, nufilmuota!" išėjo balta­plaukė Jurga-Vaiva ir ėmė krūpčiodama verkti –­ tiek jėgų ir aistros buvo sukaupusi ir atidavusi vienam kadrui.

* * *

Dar atsisveikinant su šiuo rašinėliu apie seną gerą kiną, prisiminiau, kad a.a. Arūnas Žebriūnas ir „Mažąjį princą" (1966) filmavo. O ten virš Žemės rutulio buvo nupiešta žvaigždė.

„Atidžiai įsižiūrėkite į šį gamtovaizdį, kad jį neabejodami pažintumėte, jei kada nors keliausite Afrikoje per dykumą. Ir, jeigu jums teks eiti pro čia, labai prašau, neskubėkite, luktelėkite truputį kaip tik po žvaigžde! Jeigu tada prie jūsų prieis berniukas, jeigu jis juoksis, jeigu bus auksaplaukis, jeigu nieko neatsakys į jūsų klausimus, tai atspėsite, kas jis toks. Tada būkite geri! Neduokite man taip liūdėti: greit parašykite, kad jis grįžo..."

Taigi, gerbiami žiūrovai, pasitaikius progai „atidžiai įsižiūrėkite į šį gamtovaizdį" – Arūno Žebriūno filmus.