(...) Danų provokatorius, kiekvienam savo šedevrui ieškantis naujos kino kalbos, šįsyk įspėjo apie digresijos skiepus. Taigi bus pasakojimas su nukrypimais. Susižavėjęs M. Prousto proza taip, kaip anksčiau žavėjosi A. Tarkovskiu ir markizu de Sade'u, Trieras nutarė neskubinti intrigos ir leisti savajai Džo gilintis į detales. Čia jai padeda teoretikas ir knygius Seligmanas – tipiškas tryriškas herojus idealistas, žinantis apie gyvenimą viską, bet tik iš nuogirdų. Pavyzdžiui, kai Džo papasakoja, kaip susiginčijo su drauge, kuri iš jų sugundys daugiau nepažįstamųjų traukinio vagone, užkietėjęs žvejys Seligmanas mainais ima dalytis žvejybos dirbtiniu jauku patirtimi.

Skirtingai nei atsargusis herojus –­­ akivaizdus režisieriaus alter ego (tą patį, beje, galima pasakyti ir apie heroję) –­ azartiškasis Trieras gaudo gyvu masalu. Pasirinkimas didelis: ir gražuoliukė debiutantė S. Martin, kuriai tenka išgyventi pačias rizikingiausias erotines Džo avantiūras pirmajame „Nimfomanės" tome, ir subrendusiąją heroję vaidinanti Ch. Gainsbourg, ir, žinoma, patsai režisierius-ekshibicionistas, išstatantis viešumai savąjį libido. Būti sugautam tokiu jauku žiūrovui – garbė, tačiau atminkite: žvejys veikia savarankiškai. Kibkite sau į sveikatą, o jis jus staiga trūktelės, ir suvoksite, kad žiūrite ne pornografinę, o pašiepiančią komediją, kurios pajuokos objektu yra visa žmonija in corpore. Įskaitant ir jus.

„Užmirškite meilę!" – įspėja Triero užrašas plakate. Tenka pridėti: taip pat užmirškite apie erotinį sujaudinimą, nes prieš jus – cerebralinė ir apskaičiuota literatūrinė konstrukcija. Užtat jums prireiks daug humoro jausmo ir kantrybės. Bus atlyginta: Trieras ir šiaip yra efektingų finalų meistras, tačiau paskutiniai „Nimfomanės" kadrai muša net jo paties rekordus.

Ir senus Triero gerbėjus, ir jo nekenčiančius, ir neofitus, užsirašiusius į fanklubą po „Melancholijos", nustebins režisieriaus opus magnum. Jame užtektinai jaunystės šviežumo ir netobulumo: tarsi būtų kūręs kinematografą iš pradžių, režisierius ginčydamasis pats su savim apsieina su minimumu personažų ir artefaktų. Ten, kur jam reikia, šoka per dešimtmečius, pasitenkindamas nerūpestingu komentaru, po to įterpia 15 minučių pokalbio sceną – ir vėl, susigundęs nauja digresija, ima postringauti apie stačiatikių ir katalikų schizmas, alpinistų mazgus, Bacho polifoniją, jo ir Beethoveno sonatų lyginamąją analizę (už kadro tuo metu griaudėja „Rammstein"). Staiga po šitų aistringų egzersisų, atsitinkančių debiutantams, iššoka viena vienintelė frazė, bet taip veriamai negailestinga ir tiksli, kad eklektika akimirksniu dingsta –­ atsiveria griežta klasikinė struktūra. Beje, neilgam. Trieras tuoj pat atsipučia: rodo, kaip parkuojasi moterys, ar ima tyčiotis iš M. Haneke's.

Kaip ir fundamentaliame moderno romane – „Ulise", „Žmoguje be savybių" ar „Užburtame kalne", – čia neįmanoma apsieiti su trumpu reziumė: juk šis kinas apie tai, kaip sutvertas pasaulis ir kokią vietą jame užima žmogus (o perpasakoti tai smulkiau yra ne lengviau, nei sušvilpauti Mahlerio simfoniją).
„Nimfomanė" – ne instrumentas žiūrovo libido bandymams, o intelektuali filosofinė komedija. Šnekamoji.

Turbūt jos scenarijus yra kokių 500 puslapių. Išleisti jį, beje, reikia nedelsiant. Tokio lygio dramaturgijos nūdienėje literatūroje nėra.

Ir dar šitas filmas apie tai, kaip sutvertos paties keisčiausio ir genialiausio nūdienio kino režisieriaus smegenys. Vaizdas, žinoma, gąsdinantis –­ tačiau dar ir juokingas, jaudinantis, absurdiškas, liūdnas. Jūs nepastebėsite, kaip prabėgs tos valandos, ir prašysite dar.

Vedomosti, 2014 02 07

Vertė J. V.