Arwa Haider. Kaip kino industrija psichikos ligas stigmatizuoja

Spalio 10-oji – Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Spausdiname straipsnį, kaip siaubo filmuose dominuojantis pamišimo vaizdavimas atskleidžia istorinę kino nejautrą psichikos ligoniams.

Neprivalai būti pamišęs, kad apie tave būtų sukurtas filmas, tačiau kino industrija iš esmės rodo abejotiną psichikos sveikatos vaizdą. Kine ne tiek vengiama tabu temų, kiek linkstama vaikytis sentimentalumo arba sensacijų. Todėl biografinio filmo apie škotą psichiat­rą R. D. Laingą „Beprotiškai trokštu būti normalus“ („Mad to be Normal“, 2017), kurio siužetas plėtojamas 7 dešimtmetyje, požiūris atrodo intriguojančiai naujas. Davidas Tennantas vaidina psichiatrą: sudėtingą ir charizmatišką asmenybę, pelniusią šlovę radikaliais, empatiškais psichikos ligų gydymo metodais.

Realybėje R. D. Laingas buvo itin cituojamas (pamišimą laikė „visiškai racionaliu prisitaikymu prie beprotiško pasaulio“) ir kontrkultūriškas (tvirtino, kad tradicinė bendruomenė „mūsų vaikus išvarė iš proto“, rekomendavo LSD suaugusiems savo pacientams). Kovojo ir su asmeniniais demonais, pvz., alkoholizmu ir depresija. (Beje, su D. Tennantu ekrane pasirodo Elisabeth Moss, Gabrielis Byrne’as ir Michaelas Gambonas.) Vis dėlto tendencingam kinematografui sudėtinga vaizduoti psichikos sveikatos herojų; filmo anonse sakoma: „Vieniems jis atrodė ne viso proto... Kitiems jis – šventasis.“

O „Netflix“ kanale greitai pasirodysiantis serialas „Maniakas“ (paremtas to paties pavadinimo norvegų drama apie psichiatrijos skyrių) apsuptas karštligiško klegesio. Blizgiame ir svaigiame JAV variante Emma Stone ir Jonah Hillas vaidina nepažįstamuosius, dalyvaujančius paslaptingo vaisto bandymuose; jis, kaip teigiama, išsprendžia psichikos sveikatos bėdas. „Tai – ne terapija, tai – mokslas“, – savo pacientams „Maniake“ aiškina klaikus gydytojas Mantlerėjus (Justinas Therouxas). E. Stone žurnalui „Elle“ paaiškino: „Man patinka „Maniakas“, kadangi pasakoja apie žmones, turinčius vidinių sunkumų ir mėginančius juos išspręsti piliule. Bet plėtojantis serialo siužetui pamatai, kad vien tik žmogiškasis ryšys ir meilė padeda išgyventi.“

Drama sudomina proto painumu ir trapumu, tačiau popkultūrinės pramogos taip pat reikalauja madingo sprendimo. O beprotybės apibrėžtis iš esmės yra probleminė, nes laikoma pasenusiu medicinos terminu. Gydytojas Ryanas Howesas žurnale „Pshychology Today“ rašo: „Terminas sugalvotas medicinos profesionalų, tačiau šiandien jis visų pirma yra teisinis, o ne psichologinis.“ Taip pat R. Howesas cituoja „Law.com“ pateikiamą apibrėžtį: „(...) psichikos liga yra itin sunkios prigimties – asmuo nepajėgia atskirti fantazijos nuo realybės, negali kontroliuoti savo veiklos dėl psichozės arba yra nevaldomo impulsyvaus elgesio objektas.“

„Švytėjimas“
„Švytėjimas“

Tačiau vyraujantis beprotybės suvokimas mūsų sąmonėje, vis dar įsitvirtinęs filmų scenomis, – tiesą sakant, gerokai empatiškesnis negu romanai ar atsiminimai, kuriais gali būti grįsti filmai. Pvz., klasikinis „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975) įtvirtina sielą žlugdančio beprotnamio vaizdą: nuteistas mušeika R. P. Makmerfis (Jackas Nicholsonas) apsimeta pamišėliu norėdamas išvengti kalėjimo darbų, tačiau galop sistema jį sugniuždo. Dramatiškas pacientų gydymo vaizdavimas, ypač – brutalūs elektrokonvulsinės terapijos (EKT) epizodai, turėjo didelį poveikį. 2011 m. „The Telegraph“ netgi pareiškė, jog filmas atsakingas už „nepataisomai sugadintą EKT įvaizdį (...) Taip pat katalizavo spartesnį efektyvesnių antipsichozinių vaistų kūrimą, jie pacientams (...) leido gyventi įprastą gyvenimą.“

J. Nicholsonas dar suvaidins pamišusį kraugerišką šoumeną – „O štaaai ir Džonis!“ – Stanley’o Kubricko 1980 m. klasikiniame filme „Švytėjimas“. Iš tikrųjų dešimtmečius siaubo filmai lems, kaip turėtų būti vaizduojamas pamišimas, ypač – Alfredo Hitchcocko „Psichopatas“ (1960): pradedant Anthony’o Perkinso klaikiai portretuotu Normanu Beitsu ir baigiant pamišė­lišku kompozitoriaus Bernardo Herrmanno styginių garso takeliu. Kino padėtis ypač smuko pradėjus vaizduoti perteklinius siaubo filmų monstrus („Helovino“ Maiklą Majersą, „Penktadienio, 13-osios“ Džeisoną Vurą, „Košmaro Guobų gatvėje“ Fredį Kriugerį) – pamišėlis tampa įsikūnijusiu blogiu, dažnai yra užmaskuojamas ar subjaurojamas, kad sukrėtimo efektas būtų didesnis.

JAV psichologas Danny Weddingas knygoje „Kinas ir psichikos ligos“ („Movies and Mental Illness“) nustato keletą problemų: „Filmai, tarkim, „Psichopatas“ (1960), įamžina ilgai trunkančią santykio tarp šizofrenijos ir disociatyvaus tapatybės sutrikimo (anksčiau – daugybinis asmenybės sutrikimas) painiavą; „Penktadienis, 13-oji“ (1980) ir „Košmaras Guobų gatvėje“ (1984) įtvirtina klaidingą supratimą, esą psichiatrijos ligonines palikę asmenys yra žiaurūs ir pavojingi; „Egzorcistas“ (1973) publikai sugestijuoja, kad psichikos ligos – tai velnio apsėdimo ekvivalentas; „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975) sudaro įspūdį, kad psichiatrijos ligoninės – paprasčiausi kalėjimai, kur tik šiek tiek arba visai neatsižvelgiama į pacientų teises ir gerovę. Šie filmai iš dalies yra vis dar gajos psichikos ligų stigmos priežastis.“

Filmai gali atkartoti prietarus ir gėdą, giliai įsišaknijusius įvairiose kultūrose ir tikėjimuose, taip pat teigti mintį, kad psichikos ligos kažkodėl yra anapusinės ar antgamtiškos. Universitetiniame straipsnyje „Kultūra ir haliucinacijos: apžvalga ir ateities kryptys“ („Culture and Hallucinations: Overview and Future Directions“, 2014) įrodinėjama, kad „kultūra iš tiesų turi reikšmingą poveikį haliucinacijų patirtims, supratimui, įvardijimui ir (...) šie pastebėjimai gali turėti svarbių teorinių ir klinikinių pasekmių“. 1926 m. japonų nebyliojo filmo „Beprotybės puslapis“ („A Page of Madness“) vaiduokliškai žavus ir siurrealus (su išraiškingomis kaukėmis, sapniškais epizodais) siužetas plėtojamas prieglaudoje, kur sutuoktinių pora perima ligonio ir prižiūrėtojo vaidmenis, taip išryškindami šeimos garbę ir kaltę.

Kol bepročiai vyrai gali būti vaizduojami kaip monst­rai, antiherojai (pvz., 1995 m. mokslinės fantastikos filmo „12 beždžionių“ beprotnamyje susitikę Bruce’as Willisas ir Bradas Pittas, Melo Gibsono Pašėlęs Maksas ar Leonardo DiCaprio haliucinacijos 2010 m. „Kuždesių saloje“) arba nesuprantami personažai („Karaliaus Jurgio beprotybė“, 1994), pamišusioms moterims kine iškyla kitokių problemų. Isterija archajiškai traktuota kaip moteriškas negalavimas (terminas kildinamas iš graikiško žodžio hysterus – įsčios). Moterų beprotybė ir nelogiškas elgesys ekrane itin dažnai hiperseksualizuojami, pvz.: impulsyvioji, destruktyvioji Beatričė Deil erotinėje prancūzų dramoje „37,2 laipsnio ryte“ (1986), suktai stilizuota Darreno Aronofsky’o „Juodosios gulbės“ (2010) psichozė ar Nicholaso Windingo Refno „Neoninis demonas“ (2016).

Masinė pamišusios moters baimė vis dar egzistuoja „Fatališkame potraukyje“ (1987), kur „Oskarui“ nominuota Glenn Close iš karjeristės virsta paniekinta meiluže, o iš šios – kraugeriška kerštautoja. G. Close aptarė suvaidintą moterį 2017 m. interviu „The New York Times“: „Mane stulbina tai, kad ji laikoma labiau įsikūnijusiu blogiu nei asmeniu, kuriam reikia pagalbos.“ Tame pačiame interviu psichikos ligonių teisių gynėjas Patrickas Kennedy pridūrė: „Kalbant nuoširdžiai, šis vaidmuo labiau nei kas kitas prisidėjo prie sergančiųjų psichikos ligomis stigmatizavimo. Šiuo atžvilgiu filmas itin vaisingas ir, deja, Glenn puikiai atliko savo darbą.“

Moterys ligonės vaizduotos ir pozityviau, pvz., Gena Rowlands Johno Casseveteso 1974 m. filme „Paveikta moteris“ arba Jessicos Lange 1982 m. biografinis Frances Farmer vaidmuo (4 dešimt­metyje JAV aktorė F. Farmer prievarta buvo uždaryta į psichiat­rijos ligoninę). Winona Ryder atliko pagrindinį vaidmenį 1999 m. filme „Mergina su trūkumais“, sukurtą pagal Susannos Kaysen 7 dešimtmečio atsiminimus iš nepilnamečių psichiatrijos ligoninės. W. Ryder kolegė Angelina Jolie už vaidmenį netgi pelnė „Oskarą“, tačiau filmas S. Kaysen neįtikino, rašytoja jį pavadino melodramatišku tuščiažodžiavimu.

Filmai dažniau nei kitos meno formos reikalauja baigiamųjų išvadų, todėl beprotybė net humaniškiausiuose naratyvuose paprastai veda į tragišką lemtį. Egipto kino režisieriaus Youssefo Chahine’o 1958 m. šedevre „Kairo stotis“ trapus jaunas laikraščių prekijas Kuinavis (jį vaidino pats Y. Chanine’as), atstumtas mylimosios, patiria audringą nervinį išsekimą; globėjas guodžia ir mėgina įtikinti tramdomaisiais marškiniais apvilktą Kuinavį, kad tai jo vestuvinis kostiumas. Sukrečiančioje D. Aronofs­ky’o juostoje „Requiem svajonei“ (2000, pagal Huberto Selby’o jaunesniojo 1978 m. romaną) namų šeimininkė iš Bruklino, jos sūnus, sūnaus draugai psichiškai ir fiziškai palūžta įnikę vartoti įvairias narkotines medžiagas.

XXI a. kinas, regis, pamažu atsiveria platesnei, jaut­resnei psichikos ligų vaizdavimo galimybei. Gal „Maniakas“, kurio režisierius Cary Fukunaga ketina tyrinėti žmogaus protą, bus viena šių galimybių.

Filmai „Prozako karta“ (2001) ir „Sodų bendrija“ (2004) atskleidžia jaunesnės kartos patirtį, kai vaistai tampa kasdieniu prekės ženklu, šiuolaikiniai reabilitacijos centrų skyriai ir „klientai“ keičia košmariškus beprotnamius ir jų gyventojus, o diskusija apie psichikos sveikatą vis labiau destigmatizuojama. Netgi haliucinacinėje mokslinės fantastikos juostoje „Donis Darko“ (2001) žybteli jautrumo ruoželis ir jaunystės viltis. Galop „Optimisto istorija“ (2012), kurioje vaidina Bradley’s Cooperis ir Jennifer Lawrence (vienas veikėjas gydosi bipolinį sutrikimą, kitas – depresiją), žengia tiek, kad į siužetą įpina romantinės komedijos elementų.

Galbūt filmai skatina ir reflektuoja didesnį visuomenės sąmoningumą psichikos sveikatos klausimais, tačiau pamišę veikėjai atskleidžia mūsų pačių pažeidžiamumą.

Iš anglų kalbos vertė Jurgita Radzevičiūtė
www.bbc.com, 2018-08-28


Iš 3666 žurnalo (2018-10-21 20:58:41)
Draugai