Audra BARANAUSKAITĖ. Be spazmo gerklėje

Antrąją Velykų dieną antrą kartą žiūrėjau Juozo Erlicko koncertą. Buvo juokinga, bet 17 valandą kanalą vis dėlto perjungiau. Dėl dokumentinio filmo apie Arūną Žebriūną premjeros. Šio režisieriaus kino portretą įsivaizdavau padarytą jo paties filmų dvasia, juk jis iš tų, cituoju, „kurie kūrė stiprų, emociškai paveikų, su šarmu ir sveiku humoru kiną".
Taigi filmo laukiau tarsi gero šampano. Tuoj iššaus kamštis, suputos, pažirs purslai ir lyriškai, skaidriai sutyvuliuos taurėje... Deja, neiššovė. Nesuputojo. Jokių purslų. Buvo šiek tiek burbuliukų.
Pamaniau, kam imtis temos, kurios nejauti arba kuriai dar nesubrendai. Juk nereikėjo nieko išradinėti. Būtų tikę net šimtą kartų matytos ir įsimylėtos tos pačios tų pačių filmų ištraukos. Arba trys Žebriūno mergaitės taškuotom suknelėm – beje, laikas jų įvaizdžio nekaltą tyrumą negailestingai pakoregavo – kaip būtų įdomu visas tris sumontuoti greta, vis dar tikiuosi, jog kam nors tai ateis į galvą.
Rusai, kurdami paprasčiausią TV laidą apie garsius savo aktorius, režisierius, nesvarbu, gyvi jie ar mirę, žino, kaip užauginti emociją iki katarsio. Laidai baigiantis spazmas visuomet suspaudžia tau gerklę. Ten nebūna kitaip, tuo tarpu čia net ne laida, o dokumentinis filmas, ir dar tokiu pavadinimu: „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis".
Sutinku, filme yra informacijos, tačiau jame nėra dvasios. Nelabai motyvuota ištraukų seka, kaip ir ne itin motyvuotas kai kurių jų pasirinkimas. Pagaliau, čia nėra nei kulminacijos, nei atomazgos, be to, lengva atpažinti „Vabzdžių dresuotojo" braižą, prieš kelis metus atnešusį autoriui šlovę, bet dabar tampantį šalta ir mechaniška autocitata.
Pamaniau, kad kažkas čia ne taip. Tada internete pasiskaičiau, kaip buvo kuriamas filmas. Pasirodo, viskas turėjo būti kitaip. Tai, kas planuota, dėl suprantamų priežasčių neįvyko ir reikėjo ką nors padaryti su jau turima medžiaga. Taigi jie ir padarė – kažką, neabejotinai turėdami pačias geriausias intencijas ir su didžia pagarba puikiam režisieriui, bet kažkas ten užstrigo – kūrėjams lengva nebuvo. Ką gi, dėl to negali pykti.