Jau daugiau nei šimtą metų kinas formuoja visuomenės nuomonę. Visos visuomenės. Taip yra. Vienas kinas to ir siekia, kadangi apsisprendė būti propagandinis, kitas nori uždirbti pinigų ir taip pasmerkia save tam tikroms požiūrio formavimo klišėms. Dar kitas kinas nori reprezentuoti tai, ko nereprezentuoja likusieji ir pasmerkia save būti alternatyviam. Paskutinis kinas sąmoningai renkasi tapti alternatyvus, nes siekia būti pripažintas tikru menu. Bet šis irgi formuoja nuomones. Neišvengiamai. Todėl apsukri buvo Sovietų Sąjunga neišmesdama viso kino į supuvusius Vakarus. Ji net galėjo šį bei tą sukurti, nes aiškiai suprato, kad vaizdai ir istorijos yra efektyvesni už informaciją, jie prikimba ir lengvai nenusikrato. O kinas dar ir vystosi. Taip jau susiklostė, kad šiandien filmas gali būti nulinčiuotas už bejėgių moterų portretus – juk moterų yra visokių. Jis gali būti nulinčiuotas ir už stereotipinį pažeidžiamų grupių vaizdavimą – juk asmuo, priklausantis tokiai grupei, gali elgtis laisvai, kaip ir bet kuris kitas asmuo. Visuomenei nepriimtina diskriminacija kine – bent jau tokia, kokią ji atpažįsta, bent jau daliai visuomenės, bent jau kartais.

„Kino pavasaris“, žinoma, nėra ir niekada nebus didžiausias lietuvio sąmonę formuojantis veiksnys. Tačiau kartais teigiama, kad kuo nors įtikinus labai nedidelę pažangią visuomenės grupę, masės tiesiog seks paskui ją. Ar pasaulio kinas, nors ir neadekvačiai, bet vis tiek atsispindintis „Kino pavasaryje“, turi paruošęs kokią nors svarbią visuomeninę nuomonę, pavyzdžiui, apie pabėgėlius ir teroristus? Ir jeigu šis festivalis atneša didžiausią pažangą į kino teatrus sukviesdamas daugiausia žiūrovų, ar jis gali suformuoti nuomonę šiuo klausimu? Mano atsakymas – ne, nuomonės suformuoti jis nelabai gali. Ne todėl, kad festivalyje buvo mažai filmų apie pabėgėlius ir teroristus, bet todėl, kad jų beveik niekas nėjo žiūrėti.

Užtat aš ėjau. Ir dabar visiems papasakosiu. Kad formuočiau nuomonę.

Bet pirmiausia tiems, kas vietoj vakaro žinių ramiai balkone laisto petunijas, pasakysiu, kad kažkur vyksta karas. Kažkur vyko karas ir prieš dvejus metus ir visados per amžius amen, bet dabar taip viskas susisuko, kad trūks plyš reikia suprasti, kas vyksta, ir nedaryti nesąmonių. Svarbiausias karas vyksta Sirijoje. Svarbiausias, nes jau pusė milijono žmonių tame kare žuvo, 10 milijonų buvo priversti palikti savo namus ir bent 5 milijonai – šalį. Ir dar ten iš esmės kariauja JAV su Rusija, priešingose stovyklose, o tai lietuvio sąmonę turėtų stipriai kirkinti.

Grubiai tariant, viskas buvo taip: 2011 m. Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose plito demokratijos siekiantys judėjimai, pavadinti Arabų pavasariu. Sirijoje taikūs protestai sulaukė greito ir netaikaus vietinio režimo, vadovaujamo Basharo al-Assado, atsako. Tuomet susikūrė ginkluotas pasipriešinimas, siekiantis demokratijos, ir prasidėjo pilietinis karas: visi šaudė gaudė visus, o režimas apskritai ne šaudė, o skerdė. Liko palaidos sienos, tuščios teritorijos, galios vakuumas, kuriame greitai ir sėkmingai pradėjo rastis ekstremizmas ir jo pagrindinė šauklė – „Islamo valstybė“. Kadangi ji gaudavo gražų finansavimą iš Saudo Arabijos ir mokėjo kurti reklamą su galvų kapojimu ne blogiau nei „Coca-Cola“, tai greit rinko sekėjus net Vakaruose, pritraukė ir socialinės neteisybės išvargintus, savo tapatybės neradusius antros kartos emigrantus ir šiaip įvairiaplaukius moralinius degradus. Nieko bendra su religija „Islamo valstybė“ neturi, tai kraupus košmaras bet kokiam padoriam žmogui. Tačiau ne valstybėms, žaidžiančioms politinius žaidimus. Sirijos pilietiniame kare dalyvauja Turkija, JAV, Rusija, Saudo Arabija, Iranas ir kt. Kartais nutinka, kad JAV netyčia duoda ginklų „Islamo valstybei“, o Rusija beveik visada netyčia bombarduoja vaikų ligonines. Dėl „Islamo valstybės“ iškilimo praktiškai visi Sirijoje žudo visus ir tada sako: „Mes kovojam su terorizmu.“ O paskui jau gali statytis karines bazes ir stiprinti pozicijas pasauliniame strateginiame žaidime. O režimas saugiam užanty ir toliau nesibodi naudotis cheminiu ginklu, netyčia vietoj ekstremistų išskersdamas nuosaikesnes grupuotes. Ir vienkartinės Donaldo Trumpo bambioškės, kai jam per naktį pasidaro gaila „gražių kūdikių“, čia nepadės. Situacija gerokai blogesnė. Užtat Sirijos sostinėje Damaske atsidaro naujų barų ir kavinių, kur skambant tolimiems sprogimams, žmonės geria ir linksminasi, nes karas tampa kasdienybe, tad kodėl neiškėlus apokaliptinės puotos. Nors dauguma, žinoma, iš Sirijos bėga ir tampa pabėgėliais. Pabėgėlių niekas nenori priimti. Trumpas nenori –­ net ir „gražių kūdikių“. Europos šalys nenori. Visi nori statyti sienas, kad niekas nelįstų su visokiom problemom: mirtis, badas, vaikai be kojų, kankinimai... Mes čia turim savų problemų, netrukdykit. Alfredas Bumblauskas štai sako, kad arabų civilizacija yra vidur­amžiuose, nieko nepadarysi.

O labiausiai visus kiršina terorizmas. Teroristiniai aktai – tai ko nors susprogdinimas, ypač Vakarų miestuose, dėl politinių tikslų. Pastaruoju metu dažniausiai per tokius aktus išlenda „Islamo valstybės“ ausys. Bet kur yra riba tarp paprasčiausio nusikaltimo, įvykdyto kokio nors moralinio degrado, ir teroristinio akto, niekas nežino. Svarbu suvokti, kad dėl terorizmo Vakaruose žūsta statistiškai nereikšmingas žmonių kiekis, bet pagrindinį tikslą –­ sukelti nesaugumo jausmą – teroristai pasiekia su kaupu. Ir visi jų bijo. Bijo vienas kito. Ypač jei dėl odos spalvos ar religijos kas nors primena teroristą. Naujausiais duomenimis lietuvių nuomonės apie musulmonus (64,2 % vertina neigiamai) ir pabėgėlius (63,8 % vertina neigiamai) tik blogėja. Nors atlikėjas Mesijus dainoje „Tu teroristas“ repuoja: „...teroristas irgi žmogus, jis kieme vedžioja šunį, šunį / Teroristas turizmo sodyboj semia vandenį iš šulinio, šulinio“, nieko nėra baisiau už teroristą. Išskyrus terorizmo baimę.

Savotiškus šios problemos aspektus iš esmės gana struktūriškai atspindi „Kino pavasaryje“ parodytas dokumentinis filmas „Karo šou“ (rež. And­reasas Dalsgaardas, Obaidah Zytoon). Filmas suklijuotas iš sirės radijo didžėjės Zytoon ir jos bičiulių 2011–2013 m. filmuotų kadrų. Iš Zytoon užkadrinio balso ir visiškai paprastų buitinių kadrų (jaunuoliai kvailioja paplūdimyje, blevyzgoja kambaryje, iškylauja ir pan.) galima įsitikinti, kad jie visai nesiskiria nuo vakariečių studentų. Zytoon tyčia vardija – architektūros studentas, būsimas dantistas, teisininkė, poetas. Dalis veidų užtušuoti, tačiau dauguma – nepaslėpti, nes pavojus nebegresia mirusiesiems.

Didžiausia filmo problema, kad jis, kaip kinas, yra menkavertis. Danas Dalsgaardas nepadeda Zytoon atsitraukti nuo emociškai įkrauto turinio ir iš padrikų vaizdų sukurti kažką daugiau. Tai visai nereiškia, kad „Karo šou“ apskritai niekam tikęs. Jo vertę sudaro vaizdų dokumentiškumas ir specifinis situacijos pjūvis – rodoma demokratiškai nusiteikusio Sirijos jaunimo tragedija, visos kartos tragedija. Filmas sustoja ten, kur šiam jaunimui vietos tiesiog nebelieka. Filmas sustoja ten, kur prasideda šou – vaikai su kalašnikovais, nebeaišku dėl ko kovojantis pasipriešinimas, nuo kurio vis atskyla kalifato reikalaujantys (ir taip daug lengviau finansavimą užsitikrinantys) judėjimai. Kai kurie filmo kadrai yra istorijos klasika, pavyzdžiui, vaikai aikštėje rėkia ekstremistų šūkius, Zaitoon priėjusi klausia jų – kodėl, juk jie priklauso demokratiniam judėjimui, pasirodo, jog vaikai užsimiršo arba tiesiog norėjo, kad juos pafilmuotų. Kiti kovotojai duoda nurodymus Zytoon, lyg ji būtų kino propagandistė: patys sprogdina, patys bėga. Visa tai yra šou ir to filmas drastiškai neslepia. Pati Zytoon galiausiai išvaroma iš kažin kokio pasitarimo, nes tampa „netinkamai apsirengusia moterimi“. Deja, drąsus nuogos realybės filmavimas dar nepadaro tavęs kino genijumi. Todėl filmas nesudomins kinomanų. Be to, jis per daug žiaurus ir kartu per daug nuobodus. Todėl nesudomins ir paprastų, apšvietos siekiančių žiūrovų.

Viena iš alternatyvų dokumentikai apie Sirijos karą – „Layla M.“ (rež. Mij­ke de Jong) – istorija apie Amsterdame gyvenančią paauglę Laylą. Laylos tėvai –­ emigrantai iš Maroko. Taigi ji – antros kartos emigrantė. Laylos mama nedėvi hidžabo, Layla dėvi. Laylos brolis net nemoka arabiškai, Layla cituoja Koraną prie pietų stalo. Laylos tėvai žino, kodėl pasirinko išvykimą iš savo šalies ir gyvenimą Europoje, Layla to nebežino – ji mato tik socialinę neteisybę savo aplinkoje, diskriminaciją, neigiamas nuostatas jos kultūros atžvilgiu. Su visu tuo ji nori kovoti taip, kaip diktuoja jos užkaitusi paaugliška sąmonė ir tylus, gražus vaikinas-ekstremistas, su kuriuo ji slapta bendrauja. Konfliktas aštrėja: tarp šeimos, norinčios, kad Layla mokytųsi ir rūpintųsi savo gerove, draugų, kurie tiesiog nori gerai leisti laiką, ir pačios Laylos, kuri ieško savo tapatybės ir negali lengvai susitaikyti su neteisybe. Galiausiai Layla slapta išteka už savo ekstremisto ir natūraliai viskas pakrypsta katastrofos link.

„Laylos M.“ siužetas paprastas, bet esmingai atspindintis labai žmogišką psichologinę situaciją, kuri galėtų griauti mitus, apskritai įkrėsti kino žiūrovams truputį sveiko proto apie visą terorizmo reikalą kaip reikalą, kuriame dalyvauja konkretūs žmonės, egzistuoja konkrečios socialinės ir psichologinės priežastys ir nesibaigiantys užburti ratai (o pastaruosius suka ir Vakarų „kova su terorizmu“). Deja, filmo kokybė siaubingai nuvilianti. Pati pirmoji filmo scena stipri – Layla palieka futbolo aikštelę garso takeliui sprogstant nuo agresyvaus hiphopo. Stiprus ir neapibrėžtas neteisybės jausmas (Laylos kaip moters, kaip musulmonės, kaip marginalizuotos grupės atstovės, kaip žmogaus) pripildo jos judesius energijos ir kamera maitinasi ta energija. Su ja leng­va tapatintis ir tai labai svarbu. Layla jauna, drąsi, išdidi. Tačiau kiekvieną tolesnę filmo minutę šitas užtaisas vis labiau išsivadėja. Veikėjai lieka arba beveik neatskleisti (Laylos tėvai, vaikinas), arba neišvystyti kaip pati Layla, kuri tik gęsta, verkia, grąžo rankas ir tampa niekuo. Finale filmą norisi atmesti kaip primityviai moralizuojantį.

„Amerikos aikštė“ (rež. Yannis Sakaridis) visų problemų jau nekiša į klasikinės dramos šabloną, ir tai yra filmo išsigelbėjimas bei jo prakeiksmas kartu. Filmą iš esmės sudaro trys trumpametražiai siužetai, sugrūsti į vieną pilno metro filmą, stilistiškai ir visaip kitaip nevientisą ir mažai kam įdomų, nebent patiems graikams. Potencialo būta vienoje siužetinėje linijoje apie 40-metį bedarbį graiką Nakosą, vis dar gyvenantį su tėvais ir, aišku, niekaip nesugebantį susirasti merginos. Kas jam belieka? Nuspręsti, kad visų jo problemų šaltinis yra gimtųjų Atėnų skverus ir aikštes nusėdę, nugulę pabėgėliai. Herojų įkūnija aktorius Makis Papadimitriou, apie kurio talentą vaidinti paprastus žmogelius su psichopatiniais prieskoniais žinome ir iš rudenį „Scanoramoje“ rodyto „Įdegio“. Nakosas imasi visas savo gyvenimo problemas spręsti dalydamas pabėgėliams užnuodytą duoną ir iš už kampo smalsiai žiūrėdamas, kaip juos apima konvulsijos. Neišvengiamai duonos netyčia užvalgo ir jo motina, kurią išgelbsti pabėgėlis siras, bet tai jau visiškai nesvarbu. Viso to jau nereikėjo. Ypač nereikėjo tykaus siro, tyliai sau mintyse moralizuojančio, kad karas yra viso labo verslas ir visos sienos yra verslas, tačiau visas šias išvadas žiūrovas galėtų pasidaryti pats. Arba veikiau visa tai imti nutuokti. Nereikėjo filme ir didvyrio tatuiruočių meistro, ekstravagantiškai paaukojančio gyvybę, kad žavi juodaodė emigrantė pabėgtų nuo ją persekiojančių gangsterių. Bet visa tai filme yra ir todėl jis lašas po pašo kapsi į nuobodulio bliūdą.

Šiame kontekste „Kita vilties pusė“ (rež. Aki Kaurismäki) yra tarsi dangaus mana. Pažiūrėkit kokį nors interviu su legendiniu suomių režisieriumi, tik­ru auteur A. Kaurismäki’u. Atrodo ir kalba jis kaip savo filmo personažas. Žurnalistė klausia, ką jis mano apie Europos islamizaciją. Kaurismaki atsako: „Ką? Ką? Islandizaciją? Žinau, kad jie gerai žaidžia futbolą, bet, žinokit, nemanau... Tikrai nemanau, kad Europoje vyksta islandizacija.“ Kaurismäki, visą gyvenimą kūręs filmus apie visuomenės lūzerius (ir režisavęs, ir prodiusavęs, ir viską kitką daręs pats), dabar pavargęs, atrodo prastokai ir sako daugiau filmų nebekursiantis. Jo pažiūros aiškios: Europoje gęsta demokratija, Europa tapo žiauri, nesupratinga, kvaila. Tačiau jo filme ne tik nerasi moralizavimo, jame apskritai tvyro palaimingas nepolitkorektiškumas ir beveik iš pasaulio pradingęs juodas humoras. Veiksmas vyksta neapibrėžtu sustingusios Suomijos laiku, tokiu, kuriame policininkas tvarkingai spausdinimo mašinėle perrašo savo pareiškimą iš kompiuterio. Į tokį minimalistinį absurdą įkrenta nelaimėlis iš Sirijos, visai netyčia. Čia jį prie kiekvieno kampo persekioja nelaimės, o gelbsti tik luošiai, benamiai ir kitokie nevykėliai. Nieko daugiau ir nesakysiu, nes filmą plačiau rodys kino teatruose – eikit ir žiūrėkit. Toks humanizmas gydo. O tai jau yra stebuklas.

Visai kitokia pabėgėlio istorija „Neturėjau kur eiti“ (rež. Douglasas Gordonas). Pabėgėlis mums, tiesa, pažįstamas – Jonas Mekas. Taip, dar neišmirė lietuviai, tapę pabėgėliais per Antrąjį pasaulinį karą, taip, teisingai – pabėgėliais, gyvenusiais pabėgėlių stovyklose ir norėjusiais patekti į Vakarų šalis. Lygiai taip pat kaip ir dabartiniai pabėgėliai. Mekas drebia (cituoju iš atminties): kai kas mane kaltina, kad palikau savo šalį, esą nesu patriotas, tai tegul eina jie šikt; mano šalyje viskas pradėjo suktis apie ginklus, o aš nieko nežinojau apie gink­lus, aš poetas...

Gordonas yra žinomas meno galerijų, o ne kino lankytojams, ir labiausiai dėl vieno darbo – iki 24 val. trukmės sulėtinto A. Hitchcocko „Psichopato“, kuriame žiūrovą hipnotizuoja patys mažiausi pasikeitimai aktoriaus Anthony Perkinso veide, labai labai lėtai judanti mašina, labai labai lėtai veriamos durys, labai labai lėtai artėjantis peilis ir labai labai neapibrėžtas siaubas. Žodžiu, Gordonas yra konceptualus kūrėjas. Su Meku jis irgi padarė tai, ką yra pratęs daryti su objektais, – konceptualizavo. Pirmiausia įrašė amžinu lietuvio akcentu prisodrintą jo balsą, tobulai skaitantį savo pabėgėlio laikų dienoraščius. Tuos pačius dienoraščius, kuriuos bet kuris kultūringas lietuvis yra skaitęs ir su jais tapatinęsis, o dabar jau pamiršęs. Bet, kaip sako Emilija Visockaitė, dar prisimins, kai Mekas numirs ir prasidės jo filmų peržiūros, jo knygų perleidimai, skaitymai, apgailestavimai. „Neturėjau kur eiti“ jau yra savotiškas jo dienoraščių perleidimas, nes be dienoraščių, formaliai žiūrint, ten daugiau nieko nėra. Tiesa, kartais dar girdim bruzdančių gatvių garsus, kai Mekas skaito, kad eina Manhatanu. Kartais girdim nesibaigiantį bombardavimą, kai Mekas skaito, kad sėdi bunkeryje. Bet ekranas beveik visada lieka juodas. Taip, kartais blyksteli balta, rožinė arba dar kokia kita spalva, bet retai. Kartais dar pasirodo gana nemekiški (fokusuoti, statiški, realistiški, pavieniai) vaizdai – šimpanzė sėdi zoologijos sode, kažkas eina per sniegą, nešasi bulvę, buroką, gal dar obuolį. Paskui pjausto ar kapoja tą buroką, kaip išmano.

Gal čia ir slypi visa paslaptis – turi praeiti dešimtys metų, kad būtų įmanoma reflektuoti pasaulio įvykius kuriant ne naivų, tiesiogiai su įvykiais susijusį peizažėlį. Kad atsirastų toks Gordonas ir sakytų: ne, joks fiktyvus bombardavimo inscenizavimas nebus tinkamas išreikšti kieno nors iš tiesų patirtam bombardavimui, joks pabrėžtinai prasmingas ar neatsitiktiniu metu įklijuotas vaizdas ir spalva negalės atspindėti, ką reiškia būti pabėgėliu. Atvirkščiai, nuolatinio vaizdų srauto, plaukiančio prieš akis, atėmimas iš žiūrovo, priverčia jį patį kurti vaizdus. Ir tie vaizdai, gimstantys galvoje, kelia didesnį siaubą nei bet kokie išoriniai. Ironiška ir tai, kad filmas dokumentuoja nuolatinio vaizdo kūrėjo Meko pasaulį – tarsi jo daugybės nufilmuotų kadrų anapusybę. Per karą gyvūnai išmiršta zoologijos soduose, bet Gordono šimpanzė sėdi ir stebi. Ką ji stebi ir ką ji reiškia, galėtume diskutuoti be galo. Man svarbiau, kad ji gali reikšti bet ką arba nieką, kaip ir pats filmas. Jis laisvas. Mekas sako: neturėjau kur eiti. Dar prideda: jau buvau nuėjęs ilgą kelią iki čia ir dabar; ar eisiu tiesiai žiūrėti Manhatano įžymybių, ar dar apsuksiu ratą aplink šitą kvartalą, –­ nesvarbu, turiu begales laiko, niekur neskubu.

Jeigu Gordono ir Meko porelė griauna pabėgėlio stereotipą ir peržengia nuskriaustųjų patirties vaizdavimo klišes, dar vienas „Kino pavasario“ filmas – „Nocturama“ (rež. Bertrand’as Bonello) analogiškai atakuoja teroristo sąvoką. Apie šį filmą kritikai kalba atsargiai. O ką, sako jie, jeigu kieno nors galvoje jis atlieka „Islamo valstybės“ propagandos vaidmenį? Įsivaizduokit, filmas apie stilingus teroristus-hipsterius, neapi­brėžtu laiku kovojančius nežinia už ką. Tik vieta apibrėžta – Paryžius. Tačiau tai Paryžius, filmuotas dar prieš realius jį sukrėtusius teroro išpuolius. Jame krūva paprastų jaunuolių atlieka kažkokius detaliai suplanuotus veiksmus, tūkstantį kartų važiuoja metro, kažką perduoda, paima, padeda. Kol galiausiai paaiškėja, kad jie vykdo teroristinį aktą. Pora susprogdintų pastatų, valdžios ir verslo lizdų, sproginėjančios mašinos ir padegta Žana d’Ark skulptūra. Vėliau mergina su dviračiu gatvėje pakomentuoja: tai brendo seniai, tik laiko klausimas, kada būtų atsitikę. Tiek ir težinome apie teroristų tikslus, motyvus ir prasmę.

Žodis nocturama žymi zoologijos sodo teritoriją, kurioje gyvena visi naktiniai gyvūnai. Tie gyvūnai jaunuoliai naktį susitinka ir pasislepia viename milžiniškame, prabangiame prekybos centre ir visą naktį jame klaidžioja. Matuojasi drabužius, klausosi trankios muzikos, mylisi parduodamose lovose, žaidžia su žaisliniais šautuvais, geria, valgo, maudosi, miega, nyra į savo pačių natūralų paviršutinišką, vartotojišką siurrealizmą. Tada supranta, kad juos susekė. Į pastatą įsiveržia antiteroristinis būrys ir lėtai, po vieną visus iššaudo. Irgi kaip žaidime, be jokių skrupulų. Tiek ir težinome apie antiteroristinės operacijos tikslus, motyvus ir prasmę.