Aurelija Auškalnytė. Nesibark su Bartu

Naivu būtų kritikuoti Šarūną Bartą (arba bartis su Bartu), nes jis yra legenda, kuriai Lietuvoje niekas nė iš tolo neprilygsta. Nei drausmingu nuoseklumu, nei savo amato išmanymu, nei pasitikėjimu savim (some call it drąsa). Po „Ramybės mūsų sapnuose“ peržiūros pusamžis vyras pašnibžda žmonai: man taip patiko, fantastiškai patiko. O dvi jaunos merginos tikrina feisbuką net seanso metu. Galvoju apie žodį „tikrinti“ – tikrinti, ar niekas nepasikeitė, tikrinti, ar tavęs ieško, tikrinti, ar tapai svarbus. Taigi daro tą patį, ką ir didžioji dauguma Barto veikėjų. Ko gero, ne ką sėkmingiau.

„Ramybė mūsų sapnuose“

Negalėjimas užmegzti ryšio vis dar yra viena pagrindinių Barto temų. Ji nusidriekia visoje režisieriaus filmo­grafijoje. Nebylios žmonių veidų interakcijos, klajojant nežinia kur, ramstant sienas, gulinėjant smėlynuose, gatvėse, koridoriuose. Jo filmai užtat puiki vieta mokytis mikroišraiškų. Nežymiai kilstelėtas antakis, timptelėtas į viršų lūpos kampas, nusmauktas megztinis, apskaičiuota mirksnio akimirka, mostas, paslėptas po kitu mostu, arba sąmoningas nereagavimas. Barto filmams leisi praplaukti beprasmiškai pro akis, jei nepradėsi įdėmiai analizuoti to mikropasaulio. Bartas neišsižada klasikinių kino kūrybos principų, jis juos tąso kaip gumą, varo į paribius, deda tarp jų tik sau svarbų turinį.

Bet šiandien, tiek kalbantis su aplinkiniais, tiek peržiūrėjus, ką apie „Ramybę mūsų sapnuose“ kalba užsienis, matyti, kad visi mėgina atsakyti arba apeiti vieną klausimą: ar Bartas nesuminkštėjo? Kodėl jo veikėjai kalba? Kodėl drįsta save lyg niekur nieko lyginti su drugeliais?

Lengva mėgautis kraštutiniais dalykais. Pats Bartas buvo pavadintas ir über auteur, ir ne kartą lygintas su megaturbo über auteur Bèla Tarru. Žiūrėdamas „Laisvę“ (2000) gali nieko nesuprasti, bet gėrėtis pačiu nesupratimu, t. y. filmas gali likti tau svetimas, nepažintas, o išeisi vis tiek susijaudinęs, sulaužęs kažkokią iliuziją ar apskritai iš naujo atradęs savyje laukimą ar net patį laiką. Tai lyg ir kitas žiūrėjimo / matymo būdas (ypač parankus, jei neturi gebėjimų skaityti mikroišraiškų, nepažįsti Barto, jo sociokultūrinio konteksto ir pan.), kurio metu pats esi kažkokio performanso dalis. Tai galioja visiems filmams, bet šiuo atveju – dalyvavimas privalomas. Peržiūroje (net jei žiūri vienas pats nešiojamame kompiuteryje) šalia tavęs sėdi Bartas ir įdėmiai stebi tavo veidą. Paniekinamai nusisuka, jei tavo dėmesys nukrypsta kitur.

„Koridorius“

Yra trečias būdas žiūrėti – užtenka persukti visą filmą per porą minučių arba perskaityti siužetą. Netgi tuomet žavėsiesi – o, žiūrėk, kokių įdomių dalykų pasitaiko, kažkas didelę dalį savo gyvenimo ir jėgų skyrė tam įgyvendinti. Wow.

Ir būtent tie, kurie bus pažinę Bartą tuo trečiuoju būdu, liks kardinaliai nusivylę „Ramybe mūsų sapnuose“. Jie klaus savęs, ar nebūtų geriau, jei Bartas nustotų statyti filmus? Mano atsakymas –­ ne. Bet vargu ar galėsiu iki galo dėl to pasiteisinti. Ne, iš tolo negaliu apžioti visų kampų, kuriais galima kalbėti apie šitą filmą ar apie Barto fenomeną.

Kad ir kaip būtų, „Ramybė mūsų sapnuose“ visų pirma analizuoja keletą veikėjų. Turime štai patį Bartą – nesuvokiamą personą, sulipdytą iš švelniai ašarotų akių, griežtai suspaustų lūpų, grandinės ant kaklo ir plėšrių judesių, menančių „Eurazijos aborigeno“ (2010) laikus. Užtat bevardžio Barto veikėjo bevardė dukra Ina Marija Bartaitė – ikona, už kurią kalba jos nekaltybė, pasitikėjimas ir liūdesys, viskas kaipmat atpažįstama jos veide, užpildančiame ekraną (panašiai, kaip jos mama kadaise). Dar turime tokį literatūrinį kaimynų berniuką su šautuvu – Edviną Goldšteiną. Atpažįstame jo piktą geismą per šautuvo taikiklį tyrinėjant merginų kūnus prie ežero, jo godulį ryjant vogtus pomidorus. Tačiau berniukui susitikus su ikona Bartaite irgi telieka tik jo vaikiška nekaltybė. Pridėkime dar du įspūdingai tikroviškus kaimiečius, ir daugiau gali nieko neįvykti – jau ir taip įdomu. Bet ką daryti dėl Loros Kmieliaukaitės herojės ir drugelių problemų?

Su drugeliais, tiesa, susitinkame jau pačioje pirmoje filmo scenoje, kai smuikininkė Lora ima juoktis, nutraukia savo smuikavimą klasikinės muzikos koncerte ir išeina. Ta scena man priminė pras­tą lietuvišką filmą „Narcizas“ (rež. Dovilė Gasiūnaitė). Meistriškai patvorius ir purvą, miškus ir rūkus filmuojantis Bartas kažkodėl nesiruošia niekaip kitaip filmuoti kamerinio koncerto kaip tik stereotipiškai. Todėl visa širdimi palaikiau prasigėrusią kaimo moterį, rėkiančią ant Loros, kad jokie ten bethovenai jai nepatinka. Apskritai norėčiau, kad uždraustų klasikinę muziką filmuose. Bet štai čia ji yra. Yra taip, kaip yra ir Lora – su savo neadekvačia situacijai vaidyba, apskritai vaidyba –­ lyg iš kulisų kažkas jai pasakinėtų žodžius ar netgi būtų liepęs šnekėti su patosu (o gal ir liepė arba bent nestabdė?). Sunku žiūrėti į jos blaivų girtumą, erzina jos veido linijos, judesiai, visas dirbtinas grožis.
Ir tada, jau visai prieš filmo pabaigą, mane trenkia žaibas. Kokią aš turiu teisę norėti, kad filme visi veikėjai būtų natūralūs? Kodėl Lora turėtų vaidinti, kad nevaidina? O jeigu ji yra būtent toks personažas, kokį ir matome?

O štai Barto personažas filme aiškina tai, ką pats Bartas ne kartą minėjo interviu: nėra jokios vienos realybės, mes gyvename savo subjektyviuose pasaulėliuose, sulipdytuose iš to, ką kiekvienas patiriame. Bet, matyt, yra kažkoks ryškus tų subjektyvybių bendravardiklis, leidžiantis atpažinti save, pavyzdžiui, lūkuriuojantį „Koridoriuje“ (1994). Būtent paslėptos personažų gyvenimo istorijos padėjo žiūrovui, kartu su visu jo subjektyvumu, priartėti prie filmo.

„Ramybė mūsų sapnuose“ veikia kitaip. Vien jau dėl to, kad neina už kalbos ribų. Atvirkščiai, vaizdas čia tiesiog pavergtas kalbos ir analizės. Nėra čia ir tipiškai bartiško visaapimančio skurdo, nebėra nykumos, tvyrojusios net „Eurazijos aborigene“. Užtat yra didelis miestietiškas šuo (vėliau mįslingai dingstantis ir vėl atsirandantis) ir daili veranda, prabangūs laukiniai gyvūnai ir gražūs obuoliai, klasikinė muzika ir ramūs pafilosofavimai, išstumiantys pas­kutines skurdo salas (girtuoklių kaimiečių buitis).

Iš tikrųjų pasikeitė ne tik Bartas –­ pats pasaulis (ir Lietuva) per tą laiką persirengė kitu rūbu. Klaidžiojant internete galima rasti pasikartojantį komentarą apie „Koridorių“, skambantį daugmaž taip: „Sunku įsivaizduoti dar liūdnesnį vakarėlį, bet kažkodėl norėčiau jame dalyvauti“ arba „norėčiau gyventi tame filme“... Nemanau, kad kas nors norėtų gyventi „Ramybėje“. Arba kalbėtis su viliojančiu, bet įkyriu visažiniu, kitų nejaučiančiu ir nesuprantančiu Barto personažu. Visi personažo artimieji, paskui jį nuolankiai išvykę į sodybą, tuojau bėga ieškoti koridoriaus kaimiečių trobose. Filmo Lora vaikšto permatomais rūbais, nusirenginėja sekdama sutrikusį kaimo girtuoklio žvilgsnį, eina tiesiai į tamsiausią pašiūrę gerti degtinės sakydama, kad nežino, ko čia atėjo. Ji ieško kančios, neapdangstytos sėkmingo gyvenimo ir pasiturinčios buities blizgučiais. Bet jos neras. Ne tas laikas, ne ta dabartis.

Todėl manau, kad apie dabarties (kad ir koks reliatyvus dalykas tai būtų) realumą (kad ir koks reliatyvus dalykas tai būtų) „Ramybė mūsų sapnuose“ pasako daugiau, negu pasakytų šiandien sukurtas antras „Koridorius“ ar antra „Laisvė“. Šita naujoji Barto variacija, žinoma, yra nebe tokia tyra ar pirmapradė, jos niekas neįrašys į kino vadovėlius. Bet ir mes patys gyvename daugmaž geriau ir esam nusipelnę tik šitos, būtent šitos Barto mums išrašytos dozės.