Bel ami 2012

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

„Mielas draugas“Prisimename, kad Guy de Maupa­ssant’as (1850–1893) siekė perteikti grynus faktus ir personažų poelgius be subtilių psichologinių kasinėjimų, nes, anot jo, ir realiame gyvenime psichologija būna paslėpta po faktais ir poelgiais. Tokia pasaulėjauta, regis, itin artima kinui. Tačiau kino istorijoje įrašyta nedaug sėkmingų mopasaniškų ekranizacijų – realybę įdėmiai fotografavęs šopenhaueriškas pesimistas kažkodėl nepatraukė didelių režisierių, o vidutinybės jo prozoje įžiūrėdavo tik paviršių. Ne išimtis ir nauja romano „Mielas draugas“ ekranizacija, kurią stropiai sukurpė britų teatro režisieriai D. Donnellanas ir N. Ormerodas (D. Britanija, Prancūzija, 2012).

Vietoj jų pavardžių teisingiau būtų užrašyti dviejų gana garsių filmo kompozitorių L. Saramo ir R. Portman pavardes – jiems buvo užsakytas didžiulės apimties šio kino naratyvo akompanimentas, vos ne opera. Iš pradžių nuolatinė jausminga muzika lenda į ausis, iliustruoja siužetą, sufleruoja, kurioje vietoje graudintis, o kur dar palaukti. Tačiau vėliau, aiškiai užėmusi „garvežio“ poziciją, ji tiktai ir traukia tą psichologijos siūlą, suteikia racionaliai, kapotai aktorių vaidybai spalvų, ir filmą iš tiesų pabaigi žiūrėti kaip visaip tirštinamą, bet neįsisiūbavusią operą.

Regis, tik muzika dabar įstengia narkotizuoti, įkvėpti kūrėjus (ir žiūrovus), siužetai – jau nebe, visi siužetai seniai „nušauti“.

„Bel ami“ siužetas kapitalizmo prieš­aušryje, XIX a. pabaigoje, buvo šviežias, pasibaisėtinas, purtantis. Žoržas Diurua, kietakaktis vyrukas iš kaimo, grįžęs iš karo Alžyre trinasi Paryžiaus kavinėse, kol senas draugelis pamoko šlietis prie turtingų, protingų vyresnių moterų, ir Žoržo karjera padaryta... Dabar, daugiau nei po šimto metų, kapitalizmo saulėlydyje, įvairiaplaukių žoržų, alfonsų, petruškevičių, galkinų gretos gerokai pasipildė, be to, ir visuomenės požiūris į juos pasikeitė – mes juk mokomi būti tolerantiški kitokiems! – ir siužetas su mielaisiais draugais paseno. Jeigu jo neprikelsi naujomis meninėmis priemonėmis ir kūrėjo sielos kibirkštimi, jis bus „nušautas“ nė neprasidėjęs.

Žoržą vaidina kultinis jaunosios publikos numylėtinis, mielas vampyras iš „Saulėlydžio“ R. Pattinsonas (taigi šitaip netiesiogiai jaunimėliui nurodomas visai neblogas parveniu gyvenimo modelis), kuriam labai trūksta klasiko aprašytos mužiko ir gyvulio kūno įtaigos. Neaišku, kodėl visos šios skirtingos moterys (kurias profesionaliai puikiai, bet šaltai vaidina žvaigždės Ch. Ricci, U. Thurman, K. S. Thomas) į tokį berniuką nuo podiumo krauna savo talentus, moko jį mylėtis, rašyti, politikuoti. Ko jis nori, neaišku nei jam pačiam, nei mums. Nors gal šitaip ant tiesmuko Žoržo pečių perkeliamos šiandieninio pasimetusio postmodernaus herojaus problemos?

Kino kamera bijo išeiti iš uždarų erdvių, filmas statiškas, tvarkingai paeiliui sumontuotas, mizanscenos lyg ir gražios, apgalvotos, bet nerangios, ir tai mirtis kinui. Režisieriai vienodomis proporcijomis maišo-seikėja-krauna poelgius, faktus, situacijas, charakterius. Keista, režisūrinė vaizduotė neblyksteli nė socialinės aplinkos scenose – laikraščio redakcijoje gauni ramiai apžiūrėti įdomius ano amžiaus žurnalistų darbo atributus, ir tiek.

Pastaruoju metu sėkmingų klasikos ekranizacijų atsiranda vis mažiau. Kinematografininkus labiau traukia kurti savas, originalias istorijas, kurios, be abejo, būna prikaišiotos dirginančių siužetinių ingredientų. Pasakoti seną knyginę istoriją, kuri nūnai daug kam skambės vos ne kaip pasakėlė, daugumai ekrano amatininkų visai neįdomu, o ir ne pagal jų nosį.

Todėl ekranizacija dabar vadinama gera ir pasisekusia, jeigu joje, naudojantis didelėmis finansinėmis galimybėmis, sukuriama bent jau turtinga istorinė to kūrinio aplinka ir kostiumai, jeigu skrupulingai, pedantiškai parenkama kiekviena kadro fono smulkmena. Tuomet įdėmiam žiūrovui yra bent jau kur akis paganyti, o specialistai vadina tokį filmą pakankamai profesionaliu. Nors literatūrinio kūrinio dvasia lieka už kadro, o neskaitantiems knygų darosi neaišku, dėl ko ten kadaise visi taip plėšėsi ir džiūgavo.

Liūdnoje pabaigoje vis dėlto norisi pridurti džiugią naujieną, kad tų, kas ekranizacijas myli, laukia išskirtinis susitikimas su išskirtiniu A. Sokurovo „Faustu“ (2012), specialia optika ir originalo kalba sukurtu filmu.

Draugai