Gerbėjų laiškai

Nepažįstamųjų labai daug. Daugiausia – tai moterys arba paauglės, prisipažįstančios: „Man greit – aštuoniolika!“ Vienos labiau įsimylėdavo aktoriaus kūną, kitos – jo herojus. Kai kurie laiškai labai ilgi – neteko skaityti nė vienos teatro ar kino recenzijos, kurioje būtų tokia smulki ir išsami vieno ar kito vaidmens analizė. Bėda ta, kad žmonės ne kritikai, todėl dažnai nusukdavo į lankas. Juose aprašomas visas jausminis herojų pasaulis, įvairios jį lydinčios recenzijos, periodikoj pasirodę R. Adomaičio interviu...

Laiškai pritvinkę meilės, paslapties. Juose gali aptikti įvairių kvietimų į pasimatymus, vietos daugiausia nurodomos užmiestyje, paskutinėje stotelėje ar autobusų stotelėje prie teatro. Kai kurie laiškai „kvėpuoja“ atvira poezija, o kai kurie net įsakmaus pobūdžio – liepiamąja nuosaka bandoma priversti ateiti, antraip „kažkas gali nutikti“. Vienu ar kitu atveju tai neįtikėtinai vibruojančių sielų galerija, kurios dingo erdvėje, o gal yra ir tokių, kurios ir šiandien laukia, seka, bodisi...

Tarp šių laiškų yra nemažai parašytų ant ypatingo popieriaus, pavyzdžiui, rausvo, kai kurių vokai rankų darbo, mažučiai, grakštūs, vardas ir pavardė užrašyti tušu. Kai kuriuose pasirašoma tik inicialais, nesitikint niekada sulaukti atsakymo („Regimantui – Aliošai – nežinoma mergaitė“).

Yra moterų, kurios tiesiog guosdavosi Adomaičiui. Šie laiškai ilgi, išsamūs, juose nemažai ir šmaikščių, tarybiniams laikams būdingų pastebėjimų. Dažniausiai jie baigiami atsiprašymu už sugaištą skaitymo laiką. Beveik kiekviena laukia ir maldauja „atvaizdo su autografu“. O jei „atvaizdo“, suprask, nuotraukos, negali atsiųsti, tai – nors autografą. Kai kurios moterys „kankinasi“ daugiau nei dešimt metų ir staiga prisipažįsta, kad daugiau tylėti negali ir visą savo gyvenimą išdėsto. Kartais tos istorijos jaudina iki begalybės, kai, pavyzdžiui, jauna moteris nuosekliai pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo 17 metų iki 27-erių, paskui – kaip ji pamatė Adomaitį ir daugiau nieko negalinti pamilti. Prašo nors trumpo pasimatymo, antraip... Laiškai susipina su klasikų eilėmis, su specialiai aktoriui rašyta poezija. Tos, kurios mokėjo piešti, siuntė ne savo fotografijas, o autoportretus. Viena įsimylėjėlė save stilizavo botičeliškai – kiek prailgintomis kūno proporcijomis, ilgais plaukais, su šydu, vos dengiančiu kūną.

Laiškai itin nuoširdūs. „Tik pagalvoti reikia, kiekgi pasitenkinimo ir džiaugsmo Jūs, Regimantai, suteikiate?“ Prasikala neįtikėtinas jausmingumas: „Ko prašau, Regi? Parduokite sielą.“ Aktorius patvirtino, jog jis stengdavosi atsakyti į daugelį laiškų – vien iš pagarbos. Adomaitis save laikė idea­listu, svajotoju, vadino Don Kichotu, romantiku. Atsirado tokių bičiulių, kurios bandė įspėti būsimą aktorių: „Tau, mielas Regimantai, aš patariu gerai, oi, gerai apgalvoti, ar tikrai Tau konservatorija duos tai, ko trokšti, ar nenusivilsi, kai galutinai nusikratysi svajonėmis. Ar nebus tai „muilo burbulas“? Ar nepereikvosi jėgų? Juk praėjusieji metai Tau buvo labai sunkūs. O ateinančiais, kaip suderinsi tarnybą ir mokslą? Ar nepalauši sveikatos? Neskraidyk padangėse, nes vis tiek reikės nutūpti į žemę.“

Apie rusų moteris ar jų šeimas reikėtų pakalbėti atskirai. Visos jos nurodo savo konkrečius adresus, namų ir darbo telefonus. Parašo, kada vyras grįžta iš darbo, kuo dažniausiai serga vaikas. Laukia naujų filmų, prašo, kad papasakotų apie artimiausius kūrybinius planus, gailisi, kad, pavyzdžiui, į Maskvą neatvažiuoja Vilniaus dramos teatras, tad su savuoju dievu belieka bendrauti tik žiūrint filmus. Šios moterys, o kartais ir šeimos, kartu su vyrais kviečia atvykti tarp filmavimų, siūlo savo ištikimą draugystę.

Yra ir tokių atvejų, kai rašančioji be galo įsimylėjusi rašytoją ir jo personažus. Tuomet per kelis puslapius išsamiai aktoriui pristatomas personažas (pavyzdžiui, rašytojo Aleksandro Grino), duodama detali rekomendacija, kodėl vienas ar kitas vaidmuo tiktų Adomaičiui. Tiesa, aktoriui rekomenduojama kreiptis į Vytautą Žalakevičių, kad jis apie tai „susimąstytų“.

Kai kurie laiškai kvepia realiais detektyvais. Pavyzdžiui, vienas tėvas, susekęs dukros dvasinių negalavimų ištakas, rašo Adomaičiui laišką, kuriame prašo kuo skubiau parašyti jai laišką, kuo švelnesnį, nes dukra žiūri filmus vien tik su juo, o neatsargiai ją užgavusi sesuo tapo didžiausia prieše. Maža to, dukra nuolat verkia, užsidaro, neina į darbą, nustojo bendrauti. Tėvas prašo kuo skubiau gelbėti dukrą ir apie jo prašymą neišsiduoti. Įrodymai išdėstyti išvardijant net geriamų vaistų pavadinimus. (...)

Daugelyje laiškų išvardijama, kas, ką ir kada matė. Tai lyg prisipažinimai / pasiaiškinimai („Kaip matote, aš šiek tiek domiuosi Jumis“), o šiek tiek įgijus drąsos, pereinama prie gan atvirų, tiesmukų pasiūlymų, prašymų, klausimų. Tarkim, laiškai, rašyti 7 dešimtmečio viduryje, labai tiksliai charakterizuoja visą laikmetį, kai nebuvo kompiuterių, šaltinių, kuriais žmonės galėtų operatyviai naudotis. „Regimantai, jei ne paslaptis, parašykite, kiek Jums metų ir kokia Jūsų žmonos pavardė. Ji, rodos, taip pat aktorė? Tik Jūs neužsigaukite už tuos nekuklius klausimus.“ „Jeigu Jums nesudarys ypatingų sunkumų, atsakykite į keletą klausimų: ar Jūsų gimtinė ne Aukštadvaris (netoli Ramygalos), ar Jūsų tėvuko vardas ne Vaitiekus ir ar gyvenote Jūs kada nors Pasvaly?“ O yra ir laiškų – plačių lyg vandenynas... Vienas meilės laiškas tiesiog kruopščiai surašytas į sąsiuvinį, plius su keliais papildomais lapais, ir nusivylimą galima įspėti jau „prologe“: „Rašau, nes žinau, jog niekada Tu neperskaitysi...“

Gali rasti ir laiškelių-užuominų, kuriuose po kvietimo frazės – padažytų lūpų bučinio atspaudas. Arba laiškai, rašyti prancūzų kalba, nors autorės – lietuvės. Iš kažkur sužinojusios, kad Regimantas moka prancūziškai, jos savo kvietimus išdėstydavo prancūziškai nurodydamos tikslius bendrabučių adresus ir kambarių numerius. Šiandien ypač šmaikščiai atrodo tokie neakivaizdūs meilės prisipažinimai, labai tiksliai aprašant, kada ir į kokį kolchozą turės vykti ir kada grįš namo... Viename iš jų – atsiprašymas: rašančioji nežinanti, kaip prancūziškai reiktų rašyti vardą Regimantas.

Adomaičiui rašė ir jaunos studentės ir brandžios moterys, nedrįsdamos net savo vardo paminėti („Juk nebuvo Dievo valia, kad mes pažintume vienas kitą“). Viena kita ir savo nuotrauką, darytą geroje fotostudijoje atsiųsdavo su laiškučiais-išpažintimis. („Tai Jums! Ir daugiau niekam. Parašyti, kad myliu, ir neparodyti, kokia aš esu, bijoti, manau, negarbinga. Gaila, kad aš niekada Jūsų nesutiksiu, o jei sutiksiu, tai būtinai pasakysiu, „sveikas, mylimas žmogau“.“) Laiškai iš broliškų respublikų taip pat kupini jausmo, netgi aistros. Jaučiant tarp eilučių slypinčią emociją, susidaro įspūdis, jog aktorių mylėjo pusė Tarybų Sąjungos. Moterys, rašydamos „nuo savęs“, būtinai aprašydavo ir aplinkinių, savo giminių ar bendradarbių reakciją, atvirai didžiuodavosi „palaimintųjų“ – gavusių atsakymą nuo Regimanto – išskirtinumu. Buvo tokių, kurioms užtekdavo „abrozdėlio“: „Neišsigąsk, nieko nerašysiu, tik nuotrauką atsiųsk!“ Kartais Adomaitis uždrausdavo tiek daug rašyti, bet sulaukdavo panašaus atsakymo: „Nežiūrint į tavo įspėjimą „daugiau nerašyk“, aš vis tik rašau. Noriu tau padaryti siurprizą, atvažiuoti į Kišiniovą“ (tuo metu aktorius ten filmavosi).

7–8 dešimtmečiais kilo tam tikras susirašinėjimų pikas. Laiškai buvo bene vienintelis būdas išreikšti tikrus jausmus, mintis. Žmonėms to trūko. Akivaizdu, jog ir Adomaičiui laiškai buvo svarbūs. Bet toms, kurios jį savo nenuslūgstančiomis tiradomis kankino, Adomaitis buvo negailestingas. Jau sulaukęs brandaus amžiaus prasitarė: „Rašydavo dažniausiai dirglios psichikos moterys, net ne visai sveikos psichikos. Viena moteriškė iš Maskvos be perstojo rašydavo labai ilgus laiškus. Nors aš į juos neatsakinėdavau, jie ėjo ir ėjo. Tai buvo sergančio ir labai jautriai į viską reaguojančio žmogaus laiškai. Kitai, parašiusiai iš kalėjimo, per neapdairumą atsakiau, pagailo žmogaus, gyvenančio tokiomis sąlygomis. Ji irgi buvo susikūrusi mano idealą ir liguistai į viską reaguodavo. Gal ir gali taip nutikti, kad kai dažnai matai žmogų ekrane, įsikalbi sau ligą, įsimyli...“