Dmitrij Gluščevskij. Kinas vietoj pavasario (1)

„Rojus“„Mūsų istorijos“„Antonas čia, šalia“

Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris" šiemet rengiamas jau aštuonioliktą kartą. Tokį simbolinį amžių jis pasitinka ne tik atitinkamai užaugęs, sutvirtėjęs ir okupavęs jau visas kino centro „Forum Cinemas Vingis" sales, bet ir apsidraudęs (pagrindinis festivalio partneris – ERGO Lietuva) bei užsibrėžęs naujų ambicingų siekių (šiemet festivalio lankytojams siūloma 16 programų, pretenduojančių apžvelgti kone visas per metus sukurto neholivudinio kino sritis – nuo dėmesio vertų debiutų iki ilgai lauktų pripažintų kūrėjų darbų). Ką jau kalbėti apie tokius papildomus renginius kaip koncertai, seminarai ir spaudos konferencijos. Visi, nors kiek neabejingi kinui, turėjo suprasti: reikia eiti.
...Taigi, prasidėjo. Lauke, kaip jau tapo įprasta kovo mėnesį Lietuvoje, yra ne juokais šalta: minusinė temperatūra ir vėjas. Nusprendęs nedelsti kamščiuose, J. Basanavičiaus gatve savo kojom pasiekiu Savanorių prospektą ir staiga pastebiu, kad kažkas čia pasikeitę. Išgirstu, kaip praeinanti skubančio laimingo jaunimo grupelė tarsi kokius burtažodžius vis kartoja užsienietiškas pavardes. Paskui fiksuoju, kad po visą miestą iškabinti reklaminiai plakatai pradeda rodytis vis dažniau, kol pagaliau horizonte pasirodo ir jų (tiek jaunimo, tiek plakatų) traukos centras – „Vingio"mūrai. Žmonės eina, ir aš einu kartu su jais. Panašiai kaip R. Zelazny'o „Ambero kronikose", kuriose vienintelis tikras miestas galėjo būti pasiektas tik kelionės metu prisiminimais ir vaizduote rekonstruojant to miesto bruožus, „Vingis" kinomanams dviem savaitėms tampa ilgai siektos tikrovės įsikūnijimu. Ir jo geltona tatuiruotė dabar yra matoma net užmerktomis akimis – kaip saulės atspaudas tinklainėje...
Vaizduotė ir prisiminimai, o taip pat pastarųjų suponuojamas laikas, atrodo, yra palankiausi terminai, kuriais leidžiasi aptariamas kinas, pirmiausia, žinoma, dėl tiek kinui, tiek atminčiai būdingo montažo principo: numanomai vientisa ir nedaloma tikrovė retrospektyviai pasirodo linkusi į susiskaidymą ir susimaišymą pagal kartais sunkiai suprantamus atrankos kriterijus. Galbūt, beje, tai yra viena iš priežasčių, kodėl pastaruoju metu vis labiau nusitrina riba tarp vaidybinio ir dokumentinio kino, o kinas (ypač neholivudinis) apskritai yra linkęs į autorefleksiją, ką galima lengvai atsekti ir festivalio rėmuose rodomuose kūriniuose (bent jau tuose, kuriuos man kol kas pasisekė pamatyti). Viso to simptomus yra lengva fiksuoti tiek „Chameleono spalvų" žaidime su „Kasablanka", tiek, tarkime, Ulricho Seidlo „Rojaus" trilogijoje, kurioje konfliktas tarp beveik dokumentinio turinio tikroviškumo ir kompozicinių kadro konstravimo sprendimų yra apskritai vienas įdomesnių struktūrinių elementų (ką, deja, ne visada galima pasakyti apie trilogijos turinį). Tą patį galima pasakyti ir apie modernistinį Godard'ui skirtos retrospektyvos pobūdį. Tačiau pirmiausia tai, žinoma, pastebima tiesiogiai: taip, pavyzdžiui, Saros Polley filme „Mūsų istorijos" pačios režisierės šeimos fantastiškos istorijos analizė yra ne tiek (auto)biografinis bandymas, kiek mėginimas kuo sąžiningiau kalbėti apie tokio siekio galimybę apskritai. Filmas yra struktūruotas taip, tarsi reaguotų į vadinamųjų „kalbančių galvų" replikas: režisierės apklausose dalyvaujantys šeimos nariai ir draugai nuolat diskutuoja apie patį dokumentikos žanrą, o toji tikrovė, kurios viso filmo metu yra atkakliai vaikomasi, tik pagauta, praslysta pro pirštus.
Analogiškai, praėjus vos kelioms turtingoms kino festivalio dienoms (vadinasi, padidėjus laiko atstumui tarp manęs, pirmą kartą įžengusio į kino teatrą, ir manęs, rašančio šitą tekstą), pasidaro sudėtinga nuosekliai kalbėti apie tų dienų turinį ar skirtumus, juo labiau jas vertinti. Laikas yra užmaršties pagalbininkas, vadinasi, belieka tenkintis atskirais epizodais, pokalbių trupiniais, emocijų nuosėdomis.
...Atmerkiu akis jau kino teatro viduje ir staiga tampu dalimi kito, didesnio subjekto, su kuriuo dalijuosi ne tik savo materialiuoju kūnu, bet ir mintimis, jausmais, prisiminimais. Judu bendromis srovėmis nuo vienos prie kitos salės, stebiu, kaip žiūrovai vertina filmus dalijamoje loterijoje, atpažįstu žmones, su kuriais einu į tuos pačius filmus. Po ką tik pasibaigusio kino seanso Sergejus Loznica, atsakinėdamas į klausimą apie jo paskutinio filmo premjerą Baltarusijoje, pastebi, kad kultūros plotmė veikiausiai yra viena geriausių erdvių susikalbėti, kadangi gali priversti akcentuoti ne politinius, ideologinius ir kultūrinius skirtumus, bet susitelkti į bendražmogiškas vertybes, kartu sprendžiant moralines dilemas, išgyvenant tragedijas, pagaliau – patiriant katarsį. Pagaliau kino salėje yra gana sudėtinga būti vienišam: žiūrovus vienija jei ne bendras požiūris, tai bendra žiūrėjimo kryptis; jei ne bendras juokas arba nuostaba, tai tikrai – alkūnė, kartais – peties prisilietimas. Mūsų patirtis – bendra, ir ji egzistuoja tol, kol mus vienija įjungtas projektorius; paskui lieka tik perspektyvos ir interpretacijos. Semiotiškai tokį būvį galima vadinti kolektyviniu aktantu, bet niekada – minia...

„Penktasis metų laikas“Nepaisant beveik priverstinio, tačiau malonaus ir netgi kiek magiško bendrumo, akivaizdu, kad tiek, kiek kino festivalis yra ne diskusijų, bet individualaus kino žiūrėjimo vieta, pirmiausia čia bendraujama su pačiu savimi. Šiuo atžvilgiu didžiausias šios, pirmosios, festivalio atkarpos atradimas man, be abejo, buvo Liubovės Arkus dokumentinis filmas apie berniuką autistą „Antonas čia, šalia". Iš pirmo žvilgsnio filme rodoma tik istorija (tikriausiai viena iš daugelio) apie tai, kaip sergantis žmogus ir jo šeima bando išgyventi sunkiomis sąlygomis. Tačiau galų gale filmas, galėjęs užimti tarpinę poziciją tarp brutalios tikrovės demonstravimo ir gal kiek sentimentaliai perspaustos istorijos apie tai, kaip geri žmonės nori ir kartais net sugeba padėti tiems, kam to labiausiai reikia, –­ tas filmas pavirsta esė apie žmogaus prigimtį. Esė, kurioje analizuojamas ne tiek An­tonas, kiek pati režisierė, o tikriausiai –­ ir kiekvienas iš žiūrovų, – ir tai judesys, prieš kurį aš nesugebėjau atsilaikyti.
Taip pat, žinoma, atskiro žodžio yra vertas jau minėto S. Loznicos filmas „Rūke", kuriame ir šiaip jau lietuviams artima partizaninio karo tematika tampa tik aplinkybėmis klausimams apie pareigą, draugystę, garbę ir tapatybę. Norisi pažymėti stulbinamą filmo paprastumą, ir tai pasirodo esąs geriausias formalus sprendimas, siekiant gilios įžvalgos. Pasak režisieriaus, pernelyg eksplicitiškas emocijų rodymas ne tiek padeda, kiek trukdo žiūrovui, kadangi, paradoksalu, kaip tik atima iš jo emocijos išgyvenimo galimybę. Vertinant „Rūke" iš šios perspektyvos, S. Loznicos dosnumas yra sunkiai išmatuojamas.
...Šeštadienį ( šeštadienį?), važiuodamas per vis dėlto dar žieminį Vilnių, galvoju apie tai, kad tokiame kontekste neįmanoma neprisiminti dar vieno iš didelį įspūdį palikusių festivalio filmų – „Penktojo metų laiko", kuris siūlo žiūrovams fantaziją apie kažkodėl neatėjusį pavasarį: tai pirmas apokaliptinės katastrofos ženklas, turintis baisių pasekmių ne tik mažo miestelio gyventojų, bet ir viso pasaulio likimui. Lėtas (bet nemigdantis), puikiai nufilmuotas, įtikinamai suvaidintas kūrinys jaudinančiu siužetu primena veikiau ne Larso von Triero „Melancholiją", bet Michaelio Haneke's „Vilko valandą" arba Roy'aus Anderssono „Dainas iš antrojo aukšto", ir iš tikrųjų gali sutrikdyti, kadangi filme siaubą kelia ne gamtos katastrofa, bet žmogiškosios prigimties analizė.
Norisi tikėti, kad šiemet Lietuvoje savo pozicijas sunkiai užleidžianti žiema vis dėlto nėra pabaigos ženklas. O dar neatėjusio pavasario iškeitimas į čia pat prie tavęs „priėjusį" kiną po kelių festivalio dienų tampa visai nebloga perspektyva.

„Rūke“

 

Draugai