Iš karto susitarkime dėl vieno – Quentinas Tarantino yra didis režisierius. To jau niekas nebegalės pakeisti. Net jei jis būtų sukūręs tik „Pasiutusius šunis“ („Reservoir dogs“), o dabar keltų savo miegančio šuniuko vaizdelius į „YouTube“, vis tiek liktų legenda. Kaip Davidas Lynchas, po komerciškai nenusisekusios ir sunkiai suvirškinamos „Vidinės imperijos“ („Inland Empire“) filmavęs keistus, daugeliui juoką keliančius eksperimentus, kvepalų reklamas, „Duran Duran“ koncertus ir rašęs knygas apie meditaciją. Senukas gal ir nuprotėjo, bet vis tiek sugebėjo išreikalauti papildomų pinigų savo „Tvin Pykso miestelio“ tęsiniui. Taip ir Quentinas gali dabar laisvai pyktis su JAV policininkais ir lyginti konfederatų vėliavą su svastika – vis tiek visi eis žiūrėti jo naujų filmų. Ar tie filmai bus geri – kitas klausimas.

„Grėsmingajame aštuonete“ Tarantino tęsia (o gal ir baigia) savo romaną su vesterno žanru. Šį kartą, lyginant su „Ištrūkusiu Džango“ („Django Unchained“), – jau beveik be spagečių. Vietoj dykumos – pūga (čia naujausias režisieriaus darbas smagiai susišaukia su Alejandro Gonzálezo Iñárritu neo­vesternu „Hju Glaso legenda“ („The Revenant“) apie Leonardo DiCaprio, besistengiantį gauti „Oskarą“; Lietuvos kino salėse –­ nuo sausio 29 d.), vietoj Jamie Foxxo –­ Samuelis L. Jacksonas, plius 70 mm juosta ir Ennio Moriccone sukurtas garso takelis. Ką gi, šiemet Holivudas vienareikšmiškai įrodė, kad žaidimas su retronostalgija atsiperka: naujasis „tolimos galaktikos“ istorijos puslapis JAV jau užsidirbo daugiau nei „Įsikūnijimas“ („Avatar“), o Sylvesteris Stallone jau gavo „Auksinį gaublį“ už septintą kartą suvaidintą Rokį Balboa.

Vis dėlto Tarantino buvo postmodernistas dar prieš postmodernizmui tampant madingam; jo būrimas iš kultūros tirščių yra ilgalaikis, nuoseklus, taigi aštuntajame filme režisierius stoja prieš mus geriausios formos ir kaip niekada pasitikintis savimi. Pastaruosius 20 metų kūręs daugiausiai greitus kvazi-B kategorijos filmus, jis pradeda savo naują kūrinį drastiškai lėtai, katapultuodamas žiūrovą iš Amerikos vi­deonuomos punktų į XX a. vidurio epinio kino, o paskui – tiesiai į teatro teritoriją.

Viena iš subtiliausių stilistinių Tarantino provokacijų – pasirinkimas filmuoti ypač plačiu panoraminiu formatu, bet uždaryti didžiąją istorijos dalį vienoje ankštoje patalpoje. Kai joje pagaliau susiburia visi veikėjai, filmas virsta kone klasikinės struktūros pjese su detektyvo elementais ir šekspyriška pabaiga, kur kiekvienas personažas gauna galimybę pabūti dėmesio – ir scenos – centre.

Pasirinktą pasakojimo būdą galima palyginti su viena gerai žinoma matematine mįsle. Trys vyrai užeina į barą ir užsisako gėrimų už 25 eurus. Kiekvienas sumoka po 10 eurų, o barmenas duoda jiems 5 eurus grąžos. Kiekvienas iš draugų pasiima po vieną eurą sau, o už likusius du jie bendrai užsisako keptų bulvyčių. Taigi kiekvienas iš jų sumokėjo po 10 eurų ir gavo po vieną grąžos. Bendrai turime 27 eurus už gėrimus plius dar 2 eurus už bulvytes: 29 eurai. Vieno euro vis dar trūksta. Kur jis? Euras pradingo istorijoje.

Kai kas nors abstraktaus yra išverčiama į kasdienę kalbą, matematinės problemos virsta žodžių problemomis, o žodžiai gali praryti bet ką. Tuo ir pasinaudoja Tarantino. Jis žino, kad svarbiausia režisieriaus užduotis – nukreipti dėmesį (tuo režisieriai panašūs į fokusininkus), ir niekas to nepadaro geriau nei žodžiai. Todėl pagrindinė „Aštuoneto“ dialogų ir monologų funkcija – slapta keisti arba įvesti raktinius elementus, dėl kurių visa istorija stumiasi į priekį ir tampa vis labiau intriguojanti.

Kaip ir anksčiau, didžiausia Tarantino stiprybe lieka sugebėjimas sukurti zvimbiančią įtampą, kalbant ir kalbant tol, kol ji tampa nebepakeliama, o pas­kui paleidžiant vadžias ir stebint, kaip viskas pasiekia svaiginančią ir dažniausiai kruviną kulminaciją. Ši schema puikiai sugula į režisieriui naują pasakojimo formą: geriausios „Aštuoneto“ scenos yra padarytos būtent taip, ir visos jos vertos kiekvienos žiūrovų dėmesio sekundės.

Tačiau Tarantino-režisieriaus problemos prasideda ten, kur pradeda kartotis Tarantino-scenaristas. Tarsi iš senų pa­ruoštukių maišo iš filmo staiga pradeda byrėti jau „Džango“ pasiteisinusi žodžio nigger kartojimo provokacija, o kartu su ja – ištisos scenos ir pokštai iš ankstyvųjų jo filmų: nuo „negyvų negrų sandėlio“ iki Timo Rotho personažo likimo. Būtent tokiomis akimirkomis staiga norisi nusišypsoti, nubraukti šykščią ašarą ir atsidusti: „Geri buvo laikai.“