Goda Aksamitauskaitė. Rūpesčiai dėl tobulumo kine

Pabandykite sau atsakyti į klausimą, koks būtų tobulas filmas? Man, pavyzdžiui, Peterio Greenaway’aus „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989), Nikolauso Geyrhalterio „Homo Sapiens“ (2016) arba Wongo Kar Wai „Laukinės dienos“ (1990), tačiau kiekvienas dėl skirtingų – estetinių, psichologinių ar „objektyvių“ – priežasčių. O koks apskritai būtų tobulas kinas? Techniškai pažangus, turiningas, vizualiai patrauklus, gal tiesiog sutraukiantis pilnas sales žiūrovų? Į panašų, tačiau atvirkščią klausimą – kas yra netobulas kinas? – mėgino atsakyti rugpjūčio 9–12 d. Salų dvare, Rokiškio r., vykusios devintosios kino stovyklos dalyviai.

Filmo „INAATE / SE“ kadras
Filmo „INAATE / SE“ kadras

Svarstant apie netobulą kiną, naudinga apsibrėžti ar bent numanyti, kas yra tobulas kinas, kuriam aktyviai oponuoja, kitais, ne tokiais tiesioginiais būdais pretenzijas reiškia ar pasyviai greta egzistuoja netobulumas. Stovyklos kuratoriams Lukui Brašiškiui ir Austei Zdančiūtei atspirties tašku tapo 1969-ųjų Julio Garcíos Espinosos manifestas „For an Imperfect Cinema“. Nevengdamas kritikos europocentristiniam mąstymui XX a. 6–8 dešimtmečiais kūręs Kubos režisierius ir scenaristas ėmėsi svarstyti, kokia galėtų ar net turėtų būti kino ateitis „socialinio teisingumo“, kitaip tariant – technologinės, finansinės, ideologinės filmų kūrimo demokratizacijos, eroje. Bet kas gali fiksuoti, filmuoti bet ką. Kas tokiu atveju yra geras kinas, geras menas, kas apskritai vis dar patenka į meno sąvoką? Būtent šį momentą Kubos režisierius žymi kaip kritinį potencialą menui ir menininkams be jokio kaltės jausmo ir kompleksų šleifo susigrąžinti tikrosios meninės veiklos prasmę. J. G. Espinosos teigimu, menas iš esmės turi būti nonkonformistinė saviraiškos priemonė, jis pajėgus stimuliuoti kūrybines žmogaus funkcijas, priešingas ar svetimas darbiniams, profesiniams santykiams, intelektualinio ar fizinio našumo traktuotei, nešališkumui, elitizmui ir pan. Dėl skirtingų charakteristikų ir „išsivystymo“ lygio, kiekviena meno sritis privalo atrasti savitą revoliucijos galimybę ir ekspresiją, tačiau kinui (konkrečiai – to meto Kubos kinui) režisierius pasiūlo poetiškai bei instituciškai nusižudyti. Naujasis, netobulas kinas neieško įkvėpimo, išganymo ar prakilnumo kančioje, neužsiima savipakankama sėkmingų rezultatų estetizacija, bet apnuogina patį procesą be išankstinių vertybinių nuostatų ir komentarų, jis gręžiasi į žmones, tikinčius radikalių pokyčių galia. Netobulam kinui nerūpi žanras, atlikimo technika, kokybė ir – tam tikrais atvejais – autorystė, o auditorijos ribos išsiplečia meninės gamybos priemonėms patekus į masių rankas. Šios idėjos padarė didelę įtaką vėlesniems kino kūrėjams, tačiau po J. G. Espinosos pareiškimo praėjo bene 50 metų, o pasaulis ir tobulas kinas sukasi kaip sukęsis. Tad apie ką kalbėta kino stovykloje?

Apmaudu, jog dėl kitų įsipareigojimų turėjau praleisti pirmą stovyklos dieną ir pusę antrosios, vis dėlto spėjau į popietinį kuratoriaus ir rašytojo (ir penktadienio vakaro stovyklos DJ) Herbo Shellenbergerio pranešimą „Netobulas atitikimas: video miksas kaip kuratoriaus metodologija“. Anksčiau veikęs muzikos srityje, vėliau kūręs muzikinius klipus draugų grupėms, Herbas perkėlė muzikinio miksteipo principą į vizualinį lauką ir kino programų kuravimo praktiką. Tai itin pravartu, kai video kokybė prasta, neįmanoma atsekti autoriaus arba yra kitokių ribojimų, siekiant gauti leidimą demonst­ruoti kūrinį viešai. Miksteipas – individuali svetimų arba savų kūrinių kompiliacija, juos remiksuojant, perklojant ar jungiant įvairiais metodais, kai neprivalu nurodyti, iš kur ar kieno kūriniai naudojami. Sekant marksistine linija, tokią kuratorinę metodologiją galima sieti su laisvu dalijimusi, kultūriniais, socialiniais mainais, tačiau susidarė įspūdis, kad dažnu atveju pranešėjas tiesiog nori apeiti autorystės gerbimo žingsnį ir tokį metodą nusprendžia taikyti iš radikalaus laiko ir jėgų taupymo (tingumo) paskatos. Žinoma, tuo jo kaltinti negalima kalbant apie atviras duombazes, kur autorystės iš tiesų nebeįmanoma atsekti arba kūrėjai patys noriai dalijasi medžiaga.

Kino kūrėja Peggy Ahwesh pristatė savo ir Mayos Deren filmus, kuriuos lydėjo diskusija apie fragmentus, kino koliažo (vėlgi – iš savos arba svetimos rastos – found footage – medžiagos) konstravimo principus ir juostos materialumą, laiko joje įrašomas savybes. Laikas svarbus ne tik fiziniam juostos kismui, bet ir idėjų brandinimui, konceptua­liam filmo „užbaigimo“ gestui. P. Ahwesh savo praktika kvestionuoja filmo kaip prekės statusą ir autorystę, suteikdama itin daug laisvės visiems kūrybinės grupės nariams. Tobulas filmas, kaip ir bet kuris kitas tobulas kūrinys, privalo būti baigtas, kad galėtų būti laisvai paleidžiamas į apyvartą vartoti – žmogus nemėgsta tuščios vietos ir pernelyg ilgo, lėto proceso tęstinumo, kuris negarantuoja galutinio rezultato. Į laiką kaip sąlygą savo paties medžiaga laikyti found footage pažvelgė menininkas Jemas Cohenas. Rasti medžiagą kūriniui galima bent tris kartus: pirmiausia, akimis, tuomet su kamera, galiausiai, savo archyve. J. Cohenas visų pirma yra stebėtojas, atsiduodantis atsitiktinumui ir leidžiantis aplinkai reikštis įvairiais, netikėtais, rodos, nereikšmingais pavidalais. O tą nereikšmingumą sudaro istorijų ir įspūdžių kupinas pasaulis, kur paaiškinimų vienam ar kitam žmogaus veiksmui, gestui nėra arba jie visai nereikalingi – pa­stabumo ugdymo pamoka. Išskirtine stovyklos patirtimi tapo Jemo filmuoto improvizacinio koncerto peržiūra, lietui pliaupiant ant Salų dvaro stogo.

Edas Halteris prisidėjo prie istoriškai pamirštų avangardo kino kūrėjų „gaivinimo“ ir pristatė jauno queer juodaodžio Edwardo Owenso neilgai trukusią karjerą 8 dešimtmečio Niujorke. Ne veltui paminėjau odos spalvą – tarp teoretikų, kino tyrėjų ir praktikų ilgai vyravo įsivaizdavimas, kad tuo laikotarpiu nebuvo juodaodžių kino kūrėjų, tačiau kadaise Edwardo globėjas / meilužis Gregory J. Markopoulas skatino tai naudoti kaip prekės ženklą, nes „jaunas, talentingas ir juodas“ garantavo išskirtinumą. Vos keli sukurti E. Owenso filmai pasižymi kultūriniais įvaizdžiais ir visiškai subjektyviomis, todėl neatstumiančio pretenzingumu grožio paieškomis.

Amerikietišką liniją tęsė brolių Adamo ir Zacko Khalilų filmai, į programą įnešdami ironijos ir žaismės. Patys kilę iš čiabuvių ir palaikantis glaudų ryšį su bend­ruomene, jiedu nusprendė vienu filmu, „INAATE / SE“ (2016), pamėginti patenkinti tiek bendruomenės savireprezentacijos, tiek visų kitų (ne čiabuvių) įprasto čiabuvių kultūros vartojimo poreikius. Čia netobulumas reiškiasi žanrų maišymu, kur objektyvumas persikloja su subjektyvumu, istorija su pranašyste, o įrodymai su liudijimais ir mums, paprastiems baltiesiems, broliai pusiau rimtai, pusiau juokais apdūmia akis.

Paskutinis programoje – beveik baigtas Azino Feizabadi UCHRONIA (2018). Fantastinis vaidybinis pilno metro filmas trimis paskiromis istorijomis be didaktinio tono tyrinėja alternatyvias neinstitucionalizuotas, nefiksuotas istoriografijos versijas, atminties ir įvykių takumą, nechronologinius laiko patyrimo būdus. Nors operatoriaus darbu, garso takelio ar kitais pasirinkimais galima abejoti, institucionalizuotam (finansine prasme) lietuviškam kinui reikia labai pasistiebti, kad pasiektų tokį sprendimų ir koncepcijos artikuliacijos, pagrįstumo lygį.

Malonu stebėti, kaip kino stovykla auga – šiemet prisidėjo radijo klausykla dvaro koplytėlėje kryžminiu skliautu ir videokūrinių ekspozicija. Abiem, deja, nespėjau dorai pasidomėti, tačiau įvairiapusiškesnis pojūčių ir patirčių įtraukimas rodo stovyklos organizatorių ūgtelėjimą ir galėtų tapti įprasta renginio sudedamąja dalimi. Kino praktikams, pusbalsiu besiskundusiems prastėjančia stovykla ir ypač pernykšte programa (suprantu, kartais jūs nelabai mėgstate mąstyti, svarbu daryti, o jeigu dar ant juostos, tai išvis aukštasis kino meno pilotažas), „Netobulas kinas“ greičiausiai būtų patikęs. Man, atėjusiai iš teorinio lauko, pritrūko akademinių pranešimų, nes pagrindiniu diskusijų leitmotyvu tapo juostos ir skait­menos dvikova. Antrą kartą šiame tekste išreikšiu apmaudą – dauguma dalyvių, atsidavę paskutinės nakties apžavams, neberanda jėgų pasirodyti baigiamojoje stovyklos diskusijoje. Joje E. Halteris ir Erika Balsom, tai paantrindami, tai ginčydami J. G. Espinosą, dailiai viską vainikavo: technologija savaime nėra nei gera, nei bloga, netobulumas – tai nukrypimai nuo normos, skurdus arba netobulas vaizdas kartais tėra skurdus vaizdas, o auganti kino industrijos profesionalizacija ir kiti faktoriai verčia išlaikyti sveiką nepasitikėjimą ideologiniu netobulo kino nekaltumu.


Iš 3664 žurnalo (2018-10-02 20:35:12)
Draugai