„Jei kino kūrėjo nepriklausomybė yra pavaldi tik jam pačiam, vieninteliu ją ribojančiu aspektu tegali būti jos pačios atsparumas“, – taip spalio 7 d. Pompidou centre prasidėjo Irano kino mohikanui Jafarui Panahi skirtos integralios retrospektyvos ir fotoparodos „Debesys“ atidarymo vakaras. Iki lapkričio 13 d. modernaus meno cent­re bus galima išvysti visus penkiolika Panahi režisuotų trumpo ir ilgo metro filmų bei išskirtinai šiam projektui skirtą dokumentinę juostą „Kur jūs, Jafarai Panahi?“ („Où en êtes-vous Jafar Panahi?“).

Valdžios įkaitu tapęs kūrėjas

2010 m. „tautos priešo“ etiketę už itin atvirus skaudžias socialines Irano žaizdas atveriančius filmus „užsidirbęs“ Panahi nuteisiamas kalėti šešerius metus. Tačiau didžiausia bausmė – dar priešaky. Valdžios įsakymu teismas 20 metų apriboja režisieriaus kūrybinę laisvę: Panahi netenka teisės filmuoti Irano teritorijoje ir išvykti į užsienį. Regis, ratas užsivėrė, tačiau sumanus kino asas net nemanė sustoti. „Jei nuolankiai priimčiau man mestus kaltinimus, išduočiau visus savo principus, visa, dėl ko kovojau, o svarbiausia, žmones, kurie man patikėjo savo istorijas, savo likimus. Dievas kartais užveria tau duris, tačiau palieka atvirą langą. Tik nuo tavęs priklauso, ar išdrįsi šokti pro tą atvirą langą į nežinomybę“, – viename interviu teigė menininkas.

Panahi – ne vienintelis Irano menininkas, susidūręs su griežta kultūros diktatūra. Senas režisieriaus draugas ir kolega, šių metų liepos mėnesį į amžinąją kelionę išlydėta kino legenda Abbas Kiarostami, taip pat ne kartą konfliktavo su vietine valdžia dėl pomėgio filmuose kvestionuoti opias socialines problemas: patriarchalinę priespaudą, apverktiną mo­ters padėtį bei prieš individo laisvę nukreiptas valdžios represijas. Dokumentinės juostos „Kur jūs, Jafarai Panahi?“ pradžioje režisierius prisimena patį pirmą pokalbį su Kiarostami, įvykusį Panahi grįžus iš trijų prestižinių Kanuose, San Paule ir Tokijuje vykusių kino festivalių, kuriuose pristatė savo pirmąjį ilgametražį filmą „Baltasis balionėlis“. Mokytojas (taip į Kiarostami visada kreipėsi režisierius) paklausė, kiek apdovanojimų gavo Jafaro filmas. Šis didžiuodamasis atsakė, kad tris. „Ach, vargas tau! – suaimanavo Mokytojas. – Ir pats to nesuprasdamas įgijai tris tūkstančius naujų priešų!“

Šis momentas bene geriausiai iliust­ruoja trapią kūrėjo padėtį Irane. Pats Kiarostami ne kartą buvo persekiotas valdžios institucijų už „režimą diskredituojančią propagandą“, „šnipinėjimą Vakarams“ ir kitus juoką keliančius „kultūrinius nusikaltimus“. 1997 m., režisieriui į gimtinę parsivežus Kanų palmės šakelę už filmą „Vyšnios skonis“, oro uoste jo laukė keli šimtai įtūžusių vyrų, pasirengusių iškaršti kūrėjui kailį už tėvynės išdavystę! Žinoma, nuosprendis buvo pasufleruotas „iš viršaus“. Tokia pat dalia po daugiau nei dešimtmečio ištiko ir Jafarą Panahi, šiam nusprendus susukti filmą apie pilietinį sukilimą, įvykusį 2008 m. į prezidentus išrinkus Mahmoudą Ahmadinejadą. Nepraėjus nė porai dienų į kūrėjo duris pasibeldė policija. Dar po kelerių metų Panahi išgirdo ir kraupų nuosprendį – „kurti draudžiama“.

Pompidou centro prezidentas Serge’as Lasvignes renginyje pabrėžė, jog netikėtai susidūręs su valdžios trumparegiškumu Panahi turėjo dvi išeitis: išsižadėti savo, kaip kino kūrėjo, identiteto ir bandyti „prisijaukinti“ kitą, saugesnę, patogesnę specialybę arba pasirinkti tremtį. Iranietis atmeta abi galimybes („Kaip gydytojas per dieną netaps advokatu, taip ir režisierius vieną rytą nepabus tapytoju“) ir paskelbia kovą cenzūrai: filmuoja išmaniuoju telefonu, slaptomis kameromis (šiuo principu paremtas vienas paskutiniųjų jo filmų „Taxi Téhéran“), kartu su bičiuliu režisieriumi Mohammadu Rasoulofu namuose simuliuoja būsimų filmų scenarijus. Taip gimsta politinių sprendimų apriboto kūrėjo būtį vaizduojantys ir analizuojantys filmai „Tai ne filmas“ („In Film Nist“, 2011) bei „Pardé“ (2013), kuriuos galime interpretuoti kaip savitą politinį pasipriešinimą, „uždrausto“ kino transformaciją į „nepaklusnų“, „maištingą“ kiną. Kaip teigė pats Panahi, šiuolaikinės technologijos, suteikiančios galimybę filmuoti slapta, be leidimo padėjo jam sugrįžti prie kūrybos ir taip išsilaisvinti nuo depresijos, apnikusios pirmaisiais bausmės mėnesiais.

2013 m. kūrėjas atranda fotografiją, kuriai atsiduoda taip pat nuoširdžiai, kaip ir kinui. Pagrindiniu savo raiškos lauku pasirinkęs „begalinį projekcijų paviršių“ – dangaus skliautą – Panahi fiksuoja debesis. Režisieriaus nuomone, šie mistiški gamtos dariniai, tarsi „vieniši dangaus klajokliai“, gebantys subtiliai apeiti bet kokią kelyje pasitaikiusią kliūtį, yra pati raiškiausia laisvės forma.

Jau daugiau nei šešerius metus trunkanti Panahi drama neliko nepastebėta. Pasaulinį pripažinimą pelnęs režisierius sulaukė itin stipraus kolegų palaikymo ir gimtinėje, ir užsienyje. Irane kino režisierius savo kolegoms tapo savitu kūrybinės laisvės simboliu, menininku, kuris tarnauja ne valdžiai, o savo bendruomenei. Filme „Kur jūs, Jafarai Panahi?“ juokavo pats kūrėjas: „Anksčiau jaunieji Irano režisieriai vis skųsdavosi man, kaip sunku įgyvendinti pirminę filmo idėją, apeiti griežtus įstatymus ir draudimus. Nieko nesakydavau, bet viduje pyktelėdavau: nors kūrybinė laisvė ir apribota neracionalių įstatymų, juk svarbiausia ją išvis turėti! Kaip galima to nevertinti? Tačiau manau, kad mano darbai ir pastangos kurti, nepaisant visko, buvo geriausias pavyzdys. Dabar sulaukiu tik kino studentų klausimų, kaip patobulinti idėją, ir nedrąsių pasiteiravimų, ar galėtų kaip nors prisidėti prie naujų mano filmų.“

Dėl draudimo išvykti iš Irano menininkas negalėjo dalyvauti renginio atidarymo iškilmėse, tad kuklią tėvo padėkos kalbą vakare perskaitė Jafaro dukra Solmaz Panahi. Režisierius prašė tik vieno: „Melskitės, kad galėčiau ir toliau kurti, nes tik taip jaučiuosi esąs gyvas ir naudingas savo šaliai.“

Moters būtis užburtame Irano kasdienybės rate

Be kelių dokumentinių juostų, pirmąjį retrospektyvos vakarą išvydome ir Panahi kūrybos pamatu laikomą filmą „Ratas“ („Dayereh“), vaizduojantį nelengvą moters dalią Irane. Kaip teigė prancūzų kino kritikas Philippe Azoury, vien filmo pavadinimas tobulai įkūnija beviltiškumo jausmą: tai kartu ir pažadas (cikliškumas kaip atsinaujinimas) ir nesėkmė (nuolatinis tos pačios situacijos pasikartojimas).
Panahi vaizduojama moteris kenčia todėl, kad gimė moterimi. Filmas pradedamas tragikomiška scena ligoninėje: pagyvenusi moteris laukia, kada baigsis jos dukros gimdymas. Išgirdusi kūdikio verksmą, ji tuoj pat skuodžia prie palatos langelio ir išgirsta kraupų nuosprendį – mergaitė. Moteriškė dar kelis kartus perklaus, ar tik seselė jai nemeluoja, juk visa žento šeima laukia berniuko! Taip, taip, mergaitės čia niekam nereikia. Mergaitė tai prakeiksmas, kuris šiuo atveju reiškia skyrybas bei gyvenimą skurde, kenčiant aplinkinių panieką. Siužetinė filmo linija sukasi aplink moteris, nustumtas į socialinį pari­bį: buvusias kalines, vienišas motinas, prostitutes. Visos jos bando išsilaisvinti iš kiekviename žingsnyje lydinčio pat­riarchalinio jungo, griežtų papročių ir žiaurių bausmių.

Rato metafora filme įgyja kelias skirtingas reikšmes. Persų kalboje raidė, žyminti rato simbolį vaizduojama kaip Moebijaus žiedų sąsūka, kurią išjudinti gali tik stiprus vidinis impulsas. Šiuo atveju tokiu impulsu tampa Panahi vaizduojamos gležnos moterys, desperatiškai ieškančios būdų apeiti gniuždančią sistemą: jauna buvusi kalinė meluoja esanti studentė, kad galėtų įsigyti autobuso bilietą į gimtąjį kaimą, tikėdamasi ten rasti savo sužadėtinį; jos kameros draugė pasprunka iš kalėjimo norėdama surasti prieš kelis mėnesius į laisvę išėjusią ir slauge dirbančią buvusią kalinę, kad ši padėtų pasidaryti nelegalų abortą; vieniša motina kelis kartus bando gatvėje palikti savo mažametę dukterį, kad šiai netektų kęsti alkio ir skurdo.

Visos filmo herojės, nepaisant žeminančio socialinio statuso, iš paskutiniųjų kovoja už pamatines savo teises: norą būti išgirstos, suprastos, už siekį išsilaisvinti iš vyrų valdomo pasaulio. Siužeto plėtojimui režisierius pasitelkia ciklinio pasakojimo principą: viena herojė pradeda savo istoriją, susitinka kitą ir simboliškai perduoda jai estafetę, taip suteikdama galimybę išsikalbėti. Visos jos paskutinį kartą susitinka filmo pabaigoje – kalėjime, apvalioje moterų kalinių celėje, aplink kurią iš viršaus kelis kartus prasisuka režisieriaus kamera. Taigi veiksmas baigiasi ten, kur ir prasideda, taip vėl atkartojama rato metafora. Ši paskutinė scena kone labiausiai sukrečia, tarsi leidžia pajusti padėties beprasmiškumą.

Pats Panahi teigė, kad apskritimas yra tiksliausiai Irano visuomenės uždarumą atspindinti forma. Tarsi užburtame rate nuo pasaulio atsitvėrusioje bendruomenėje besiblaškančios moterys nepaliaujamai ieško jei ne būdų ištrūkti, tai bent galimybių praplėsti dusinančias šios struktūros ribas. Režisierius šiuo atveju veikia lyg tarpininkas, kuris ne tik padeda išskirti minioje dažnai ištirpstančias moteris, bet ir suteikia joms balsą, taip bent akimirkai išlaisvindamas jas iš ideologinės izoliacijos.

Filmas išties gan sunkus ir kaip reikiant supurtantis. Po seanso mindžikuodama stotelėje stebėjau mane supančias prancūzes: pasitikinčias savimi, nesidrovinčias demonstruoti savo jausmingumo, seksualumo, kartais net provokuojančias vyrus žvilgsniu. Lyg joms ant kaktos būtų parašyta: „Žinau, ko esu verta, žinau, kad man galima!“ Tikra priešingybė Panahi filmų herojėms – susigūžusioms, nuolat besislapstančioms, tarsi bijančioms savęs. Bijančioms moterystės prakeiksmo.