Italų kinas Vilniuje. Pokalbis su Fernando Muraca ir Gianfranco Cabiddu

Italų kultūros institutas Vilniuje gegužės 14–19 d. surengė trečiąją šiuolaikinio italų kino savaitę „Cinemando“. Po filmų „Šventųjų kraštas“ („La terra dei santi“, 2015) ir „Sapnų sala“ („La stoffa dei sogni“, 2016) peržiūrų režisieriai Fernando Muraca ir Gianfranco Cabiddu bendravo su publika.

„Šventųjų kraštas“

 

Kaip atsirado filmas „Šventųjų kraštas“?

Esu jau lankęsis Lietuvoje, jūs išgyvenote okupaciją, priespaudą, žinote, kaip sunku gyventi tokiomis sąlygomis, koks įniršis kaupiasi viduje. Aš gimiau Kalabrijoje – toje nuostabioje žemėje, apie kurią pasakoja filmas. Kalabrija kenčia organizacijos, vadinamos „’Ndrangheta“, sukeltą priespaudą. Šiuo metu tai galingiausia Europos mafija. Dėl to ir nusprendžiau sukurti šitą filmą, tačiau nenorėjau, kad tai būtų žanrinis, eilinis filmas apie mafiją, neturėjau tikslo papasakoti, ką veikia „’Ndrangheta“. Italijoje tai žino kiekvienas: ji prekiauja narkotikais, reketuoja parduotuvių savininkus, žudo. Man atrodo, kinas turi didesnį tikslą. Norėjau kalbėti apie tai, kas yra „’Ndrangheta“. Kokiomis vertybėmis ji grįsta, iš kur semiasi savo galios.

Filme išsakoma prielaida, kad teisėja gali iš šeimų, susijusių su mafija, atimti vaikus. Įdomu tai, jog šiuo motyvu jūs aplenkėte laiką, filmuojant tokie veiksmai dar neturėjo precedento, tačiau radosi vėliau.

Taip, iš tiesų, kai prieš šešerius metus pradėjau kurti šį filmą, teisėjai dar nebuvo panaudoję tokios priemonės. Prieš trejus metus vieno pietinio Kalabrijos miesto teisėjas išleido potvarkį, dėl kurio tapo teisiškai įmanoma valstybės globon paimti vaikus iš mafijos šeimų. Tai įrodo, kad kai nuoširdžiai įsigilini į labai svarbią kraštui temą, prisijungi prie kultūrinio proceso, kuriame veikia ir kiti žmonės. Režisierius, teisėjas, vėliau atradau, kad ir žurnalistė, parašiusi dvi knygas, vykdė savo tyrimus ir priėjo prie tų pačių išvadų pradėję nuo skirtingų prielaidų.

„Sapnų sala“

Ar po šito filmo su jumis nesusisiekė mafija?

Laiškų ji man nerašė… Tačiau galiu pasidalyti viena patirtimi. Rodžiau šį filmą sugriežtinto režimo kalėjime, kuriame kalinami mafijos bosai. Per diskusiją po filmo kreipiausi į juos klausdamas, kuo nusikalto jų vaikai, kad negali gyventi paprasto, gražaus gyvenimo kaip kiti vaikai? Po diskusijos vienas iš kalinių atsistojo ir pradėjo eiti tiesiai į mane. Kalėjimo apsauga jį tuoj pat sustabdė, tačiau vyras parodė neturįs blogų ketinimų. Priėjo prie manęs, apkabino, priglaudė savo veidą prie manojo. Pajutau, kad jo veidas šlapias nuo ašarų. Kalabrietišku dialektu jis man sušnabždėjo: „Taip, mano vaikai gyvena tikrai sušiktą gyvenimą.“ Vėliau kalėjimo direktorius man pasakė, jog tas vyras nužudė dešimt žmonių ir yra laikomas pavojingiausiu šio kalėjimo nusikaltėliu.

Kodėl pasirinkote vaizduoti teisėją moterį? Ar to tiesiog reikalavo scenarijus, ar norėjote parodyti, jog moteris šiuolaikiniame pasaulyje atlieka vis svarbesnį vaidmenį?

Šiuolaikiniame pasaulyje moters vaidmuo yra fundamentalus. Teisėja Viktorija filme savo veiksmais parodo, koks svarbus yra moteriškas požiūris. Sakydamas „moteriškas“ turiu omeny ne lytį, bet poziciją, kai žmogus apibrėžiamas ne vien per tai, kas jam priklauso ar ką jis veikia, bet ir per tai, ką jis jaučia, išgyvena, kas jis yra. Buvo įdomu parodyti tris moteris, tris požiūrius: teisėją, Asuntą ir jos vyresniąją seserį Kateriną, kurioje neliko nieko moteriška. Tai moteris, kuri prisiėmė sau visas vyriško požiūrio perversijas –­ jai svarbu tik galia ir pinigai. Katerinai teliko vien moters kūnas, tačiau ir jį naudoja kaip galios priemonę. Taigi moterų vaidmuo gali būti labai svarbus kuriant santykius mūsų pasaulyje, bet, priklausomai nuo elgesio, lygiai taip pat jos gali ir prisidėti prie tų santykių sugriovimo. Tai ne lyties, bet pasaulio suvokimo problema.

Pavadinimas „Šventųjų kraštas“ (arba, pažodžiui išvertus, „žemė“) siejasi su krikščionybe, bet filme esama ir graikiškosios likimo temos. Kalabrija – Didžiosios Graikijos žemė. Likimas filme apriboja veikėjų galimybes keisti pasaulį.

Sukurti šitą filmą buvo labai sunku, niekas nenorėjo to daryti, sakė: ką čia domins filmas apie moteris, visai be veiksmo. Tačiau pasirinkti tokį pavadinimą (nors jis filmui ir nelabai padėjo, atrodė, esą tai kažkas apie šventuosius) man buvo privilegija. Aš norėjau papasakoti, kas yra Kalabrija, kokia ji buvo anksčiau ir kokia gali tapti. Šventųjų žemė – tai žmonių, sugebančių nuspręsti savo likimą, moraline jėga įveikti sunkumus ir priespaudą, žemė. Senovėje Kalabrija buvo žinoma kaip šventųjų žemė – daugiausia graikų ortodoksų šventųjų kilę iš Kalabrijos. Šiandien ji žinoma dėl „santistų“, mafijos narių. Aš esu kalabrietis, norėjau sugrąžinti savo kraštui jo vardą bei orumą. Tikiu, kad filmas prisidės prie procesų, padėsiančių įveikti mafiją. Nes, anot vieno didžio italų teisėjo, mafija –­ žmogiškas reiškinys. Kaip ir visi žmogiški reiškiniai, jis turi pradžią ir pabaigą „’Ndrangheta“ taip pat pavaldi šiam dėsniui.

Režisierius Gianfranco Cabiddu ir aktorius Sergio Rubini

* * *

„Sapnų sala“ paremta dviejų didžiųjų autorių kūriniais: XX a. italų teatro klasiko Eduardo De Filippo pjese „Komedijos menas“ ir Šekspyro drama „Audra“. Kaip atsirado filmo idėja?

Man labai pasisekė – būdamas jaunas, paskutinius šešerius E. De Filippo gyvenimo metus dirbau kartu su juo. Tada Eduardo išvertė Šekspyro „Audrą“ į senąją neapoliečių tarmę. Šitą tekstą labai mylėjau nuo pat jaunų dienų. Prieš kurį laiką netoli Sardinijos esanti Azinaros sala, 120 metų buvusi sala-kalėjimu, pagaliau tapo gamtos parku, tad nuvykau jos aplankyti. Anksčiau ten niekas negalėjo patekti. Ši žmogaus nepaliesta, pilna laukinių gyvūnų, paukščių, baltų asilų sala man priminė Kalibano karaliją iš Šekspyro „Audros“. Kalibano, gamtą įkūnijančios salos dvasios, atitikmuo galėtų būti sardų piemuo, kalbantis nesuprantamai (sardų kalba laikoma ne italų kalbos tarme, bet savarankiška kalba, –­ R. B.). Žodžiai, kuriuos Kalibanas taria Šekspyro „Audroje“ siekdamas atgauti savo salą, galėtų būti pakartoti ir sardų nepriklausomybės šalininkų. Šias pjeses taip pat panaudojau norėdamas parodyti, kaip teatrą kūrė De Filippo trupė. Tai buvo tam tikra prasme šeimos trupė, kuriai kurti teatrą ir gyventi reiškė tą patį. Norėjau atiduoti pagarbą tokiam šeimyniniam teatrui, kuris Italijoje dabar jau beveik išnykęs.

Abiem šiems dramaturgams labai svarbu, kaip kuriamas teatras. Visose jų komedijose apie tai užsimenama: įterpiamas koks nors teatro triukas ar, pavyzdžiui, vaizduojama, kaip statoma komedija. Mano tikslas buvo pateikti De Filippo ir Šekspyro tekstus kuo paprasčiau. Šekspyras nėra lengvas autorius, norėjau jį pristatyti ne sakralų, bet draugišką.

Filmavimas buvo labai įdomus, nes visa filmavimo grupė gyveno Azinaros saloje, kurioje nėra restoranų, užeigų, viešbučių, taigi gyvenome kartu, bend­ruomenėje, kaip viename laive.

Režisieriau, jūs pats esate iš salos –­ Sardinijos – ir savo filmuose daug apie ją kalbate. Šiame filme dėmesio centre taip pat atsiduria sala. Ką reiškia gimti ir gyventi saloje? Kokia yra salos gyventojo tapatybė?

Sala, kaip aš ją suprantu, yra vieta, leidžianti judėti visomis kryptimis. Ji nėra ribojama sienų, todėl suteikia laisvės. Perplaukdamas jūrą gali pasiekti įvairiausius kraštus, nuo Rytų iki Vakarų, nuo Šiaurės iki Pietų, ir pažinti įvairiausius žmones. „Audros“ atveju man patiko įsivaizduoti, kad Kalibano sala galėjo būti Sardinija, nes laivas iš Neapolio į Tunisą plaukia tarp Sicilijos ir Sardinijos. Sicilija Šekspyro laikais jau buvo labai išsivysčiusi, o Sardinija tebebuvo laukinis kraštas.

Parengė Ramunė Brundzaitė