Janina Sabaliauskaitė: „Pirmiausia, kas yra geras kinas?“

× Goda Aksamitauskaitė

Su Janina Sabaliauskaite susipažinau dešimtojoje kino stovykloje. „Meno avilio“ organizuojamas renginys šiemet rugpjūčio 8–11 d. vyko Salų dvare, o tema tapo „Įelektrintos tapatybės“. Tam tikros grupės ar mąstymo kryptys dažnai turi savo tipinių raktažodžių, metaforų rinkinį, tad greičiausiai nenustebsite, jog stovykloje kalbėta (kino ir verbaline kalbomis) apie queer asmenų ir ypač moterų seksualinę tapatybę.

Janina stovykloje pristatė „Asmeninius aistros archyvus“ – trumpametražių filmų programą, savaip atliepiančią kuratorių pasiūlytą temą. Edukacinė erotika, stereotipo, kad visos lesbietės privalo mėgti kunilingą, neigimas, rūpinimasis savo pačios malonumu – tik kelios iš ten paliestų problemų. Pasikalbėjome apie 1991 m. Londone įkurtą „Cinenova“ archyvą, kuriame Janina rado dalį filmų, tyrimą, prie kurio ji šiuo metu prisideda, ir queer reprezentaciją.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

2017-aisiais drauge su Jade Sweeting Niukasle prie Taino surengei archyvinę parodą apie „On Our Backs“ žurnalą (pirmąjį feministinį erotinį žurnalą, moterų kurtą moterims ir skirtą lesbiečių auditorijai JAV 1984–2006 m.). Panašu, būtent nuo to laiko pradėjai aktyviai tyrinėti erotikos, moteriškojo seksualumo, malonumo, tapatybės, seksualinio švietimo temas. Kas lėmė tokį kelią?

Pirmieji tyrinėjimai prasidėjo dar fotografijos studijų metais, kai susipažinau su Nan Goldin, Gillian Wearing, Claude Cahun, Roberto Mapplethorpe’o, Nobuyoshi’o Araki’o, Leigh Ledare’o kūryba, bet didžiausiais lūžis įvyko, kai kartu su Jade Sweeting visiškai netikėtai atradome žurnalą „On Our Backs“ ir užmezgėme ryšį su buvusia žurnalo fotoredaktore bei fotografe Phyllis Christopher, kuri per savo patirtis, kūrybą ir asmeninį archyvą supažindino su daugybe kūrėjų ir atvėrė platesnį moteriškojo seksualumo, erotikos, lytiškumo bei tapatybių supratimą. 1988–2011 m. Phyllis savo darbuose jautriai dokumentavo LGBT+ bendruomenes, seksualumą, intymumą bei aktyvizmą už lygias teises San Fransiske.
Kadangi abi su Jade mokėmės menų ir naudojame analoginius procesus savo praktikoje, aš per fotografiją, ji – per grafiką, pirmasis ryšys su žurnalu atsirado per vizualumą – estetiką, iškart įsimylėjome žurnale atspausdintas kūniškumą, erotiką, lytinį švietimą atliepiančias eksperimentines fotografijas. Vėliau sužinojome, kad fotografija buvo esminė, įgyvendinant „On Our Backs“. Kruopštus žurnalo vizualinis apipavidalinimas buvo kokybiškai subalansuotas su paliestų temų gilumu bei turiniu, atliepiančiu to meto lesbiečių gyvenimą, feminizmą, fantazijas.
Iškart supratome: norime savo atradimu pasidalyti, kad visos moterys, prisidėjusios prie žurnalo gyvavimo ir naujos, seksui pozityvios kultūros formavimo būtų iš naujo atrastos ir įvertintos.
Dėl „On Our Backs“ žurnalo moterys pagaliau turėjo erdvę autentiškai reprezentuoti save ir būti išgirstos, įgalinti viena kitą, užginčyti bet kokias sąvokas apie „natūralų“ seksą. Per žurnalą atradau Tee Corinne, Honey Lee Cottrell, Jill Posener, Susie Bright, Jackie Strano, Shar Rednour, Leoną Mostovoy’ų, Del LaGrace Volcano, Patricką Califią, Annie Sprinkle, Barbarą Hammer ir daugybę kitų kūrėjų apie kurias / kuriuos nebuvau anksčiau girdėjusi. Tai atvėrė platesnį žvilgsnį, supratimą.
Man labai svarbus skirtingų kartų kalbėjimasis, jų bendradarbiavimas, dalijimasis informacija. Džiaugiuosi žmonėmis, kuriuos sutikau šiame procese. Šis projektas įkvėpė tyrinėti savo pačios seksualumą bei tapatumą.


Kokios sąvokos neatsiejamos nuo „natūralaus“ sekso? Kuo jas galima pakeisti arba jau pakeitėme?

Žurnalas atspindėjo (ne)normatyvines seksualines praktikas, kurdamas turinį bendradarbiavo su žurnalo skaitytojomis ir tyrinėjo įvairiausias malonumų praktikas, erotines fantazijas, aksesuarus ir fetišus. Lytinis švietimas bei informacija apie saugų seksą atliko svarbų vaidmenį. Manau, galime keisti normas daugiau eksperimentuodami, bet pradžioje turime geriau pažinti savo pačių kūnus. Rekomenduoju perskaityti Heather Butler tekstą „What Do you Call a Lesbian with Long Fingers? The Development of Lesbian and Dyke Pornography“ („Kaip pavadini lesbietę su ilgais pirštais? Lesbiečių ir dyke pornografijos vystymasis“) iš Lindos Williams 2004 m. knygos „Porn Studies“ („Pornografijos studijos“). Heather plačiau analizuoja „On Our Backs“ žurnalo bendraįkūrėjų Nan Kinney ir Debbie Sundhal pornografijos produkcijos įmonę „Fatale Video“, skirtą lesbiečių auditorijai.


Tavo kuruotoje programoje dalis trumpametražių filmų buvo iš „Cinenova“ archyvo, kuriame saugomi bei platinami feministiniai filmų ir vaizdo kūrėjų darbai, sukurti XX a. 3–9 dešimtmečiais. Kaip radai šį archyvą?

Apie „Cinenova“ sužinojau akademikės, kuratorės bei rašytojos Lauros Guy dėka. Laura tiria queer ir feministinę vizualinę kultūrą ir šiuo metu dirba prie vienos iš savo knygų apie fotografiją feministinių „sekso karų“ kontekste. Rekomenduoju perskaityti jos tekstą „Sex Wars Revisited“ („Sekso karus persvarstant“, „Aperture“ žurnalas, 2016 m. žiema).
Laura mane supažindino su Charlotte Procter, „LUX Moving Image“ kolekcijos vadybininke ir savanoriškai veikiančios „Cinenovos“ darbo grupės nare. Charlotte rūpinasi kolekcijos išsaugojimu bei platinimu.„Asmeninių aistros archyvų“ programa buvo sudaryta iš kelių skirtingų šaltinių: „Cinenovos“ archyvo, asmeninio kuratoriaus ir rašytojo Herbo Shellenbergo archyvo, „On Our Backs“ bendraįkūrėjos, rašytojos, aktyvistės Susie Bright rinkinio bei mano pačios drauge su Debborah Bowers sukurto filmo „Your Body Is A Wave“ („Tavo kūnas yra banga“). Filmai sujungė archyvinį eksperimentinį kiną, kuris kalbėjo apie lesbiečių meilę bei patirtis, kūniškumą, aktyvizmą, savęs įgalinimą, seksualinį švietimą, feminizmą, ŽIV, AIDS aktyvizmą, fantazijas, erotiką, rasizmą LGBT+ bendruomenėje, įstatymus, dariusius įtaką kūnams (įskaitant pornografiją, cenzūrą, prostituciją, teises į abortą), ir kritikavo politinį neveiklumą (norintieji plačiau susipažinti su Janinos pristatyta programa, eikite į kino stovyklos internetinį puslapį, – red. past.).

 

Catherine Saalfield, Zoe Leonard. „Keep Your Laws Of My Body“, 1990
Catherine Saalfield, Zoe Leonard. „Keep Your Laws Of My Body“, 1990

 


Tavo dėka stovykloje atsidūrė ir Anne Chamberlain?

Taip, dėl „Cinenovos“ turėjau galimybę susipažinti su Anne, kuri į kino stovyklą atvyko net iš Los Andželo ir atsivežė savo 1988–1997 m. sukurtų 8 filmų rinkinį. Ji yra filmų kūrėja, dėstytoja ir socia­linės lyties teisių aktyvistė, kūrusi 16 mm trumpametražius filmus, sudariusi ir dėstanti medijų studijų programas Kino, Moterų, bei LGBT+ studijų fakultetuose įvairiose švietimo institucijose San Fransiske. Anne filmai nors ir kurti prieš kelis dešimtmečius, bet itin aktualūs, nes taip pat atliepia #MeToo bei #BlackLivesMatter socialinius judėjimus.


Turi konkrečių planų toliau viešinti „Cinenovos“ archyvą? Be abejo, jame sukaupta vertinga medžiaga, tačiau bepigu ją rodyti mažam suinteresuotų žmonių ar profesionalų būriui. O kaip plačioji auditorija?

Konkrečių planų neturiu. Stengiuosi visus savo projektus ir tyrinėjimus padaryti prieinamus, kuo daugiau dalytis informacija, kartu mokytis ir augti. „Cinenova“ archyvas kupinas atradimų, kuriais ateityje norėčiau pasidalyti. Labai džiaugiuosi, kad po stovyklos pavyko surengti intymų Anne filmų pristatymą „Emmos“ socialiniame centre, Kaune.


Įdomu, jog pavadinimui pasirinkai žodį „aistra“. Man pasirodė, kad rodyti filmai labiau susiję su erotika, kūnų fragmentavimu, netgi maištu. Kita vertus, galbūt viską daryti – netgi maištauti – reikia aistringai. Ar gali pakomentuoti pavadinimo pasirinkimą arba kaip tokiame kontekste apibrėži aistrą?

Viskas prasideda iš aistros. Aistra kalbėti, aistra keisti, aistra maištauti, aistra tirti ir patirti, dalytis sava istorija. Aistra suteikia motyvaciją, įgalina savęs ir kitų pažinimą, aistra neleidžia pasiduoti.


Galbūt teko susidurti su panašaus pobūdžio Lietuvoje sukurta videomedžiaga? Ar būtų iš ko sudaryti tokį archyvą?

Kol kas, deja, ne, bet pradėjau tuo domėtis. Esu skaičiusi, kad sovietmečiu kino kūrėjų / mėgėjų būta nemažai, sukurta ir erotinių darbų, tad labai noriu patyrinėti kiną ir videomeną Lietuvoje, ypač Kino mėgėjų sąjungos archyvus.
Kaip tik šią vasarą esu „Meno avilio“ rezidentė, drauge su kino ir medijų istorike Lina Kaminskaite-Jančoriene atliekame tyrimą apie moteris, dirbusias Lietuvos kino industrijoje (Kino studijoje) ir jų asmeninius archyvus.


Kada šis tyrimas bus baigtas arba paviešintas? Galbūt jūsų pavardžių ieškoti kokiose nors konferencijose?

Kol kas rengiame susitikimus, imame interviu, lankomės archyvuose, renkame informaciją ir skenuojame asmenines fotografijas. Pokalbiai – didžiausia vertybė. Susidūrėme, kad labai mažai rašiusių apie moterų darbą kino aikštelėje, informacijos beveik nėra, tad kartu su Lina stengiamės įsiklausyti, suprasti, išjausti ir kuo daugiau sužinoti. Ateityje planuojame pasidalyti straipsniais ir pakviesti į archyvinę parodą. Moterų indėlis didžiulis, norisi jomis pasidžiaugti ir visiems apie jas priminti.


Pradžioje minėjai buvusi įkvėpta tyrinėti savo pačios seksualumą ir tapatybę. Ar dėl šios priežasties ėmeisi ne tik aistringai tyrinėti, bet ir sukurti pirmąjį filmą?

Kino kamerą, kaip ir fotoaparatą, pradėjau naudoti kaip įrankį pajusti, priartėti, patirti, suprasti. Darbas su 16 mm juosta, ryškinimas, filmo montavimas – visa tai labai intymu. Šiuo pirmuoju filmu stengiausi ne vien priartėti prie kūno, bet ir išmokti paties filmavimo proceso. Mano praktikoje kolaboracija yra labai svarbi.


„Lesbiečių“ kategorija pornografijos puslapiuose metai po metų neužleidžia populiarumo lentelės viršaus, tačiau tai lemia dar gilesnį stereotipinių įvaizdžių užtvirtinimą, kurie neišvengiamai persikelia ir į alternatyvų, eksperimentinį, queer kiną. Kiek žalingas skirtingų seksualumo būdų reprezentacijos trūkumas kine?

Žinoma, kad žalingas. Manau, pasipriešinti, atsiriboti ir kvestionuoti meinstryminę kino kultūrą yra labai svarbu. Toks kinas dažniausiai neatspindi queer istorijų, tad ši atskirtis gali tapti motyvacija kurti. Kiek matau ir seku, šiuo metu queer kinas žydi. Reikia žvelgti už to, kas populiaru, atrasti savas bendruomenes, dalytis informacija. Keli pavyzdžiai: Londono „Porn Film Festival“, Berlyno „Porn Festival“, queer festivalis „Kreivės“ Vilniuje.


Vis dėlto man ramybės neduoda klausimas, nuskambėjęs ir kino stovyklos baigiamojoje diskusijoje: kiek alternatyvus kinas turi būti geras kinas? Ar nenutinka taip, kad aukojame formą dėl turinio?

Pirmiausia, kas yra geras kinas?

Draugai