Jess Joho. „Motina!“ pažodžiui

„Motina!“ („Mother!“, 2017) –­ tai ne tik vieno keisčiausių šiųmečių filmų pavadinimas, bet ir keiksmažodis (jo antra dalis rimuojasi su žodžiu „trucker“; galvoje turimas keiksmažodis „motherfucker“, – vert. past.), kurį šnypščia kino kritikai, mėgindami susigaudyti, ką, po velnių, norėjo pasakyti režisierius Darrenas Aronofsky.

„Motina!“

Populiariausios teorijos:

■ Tai biblinė alegorija!
■ Tai menininko ir jo mūzos santykių apmąstymas!
■ Tai pamokanti istorija apie klimato kaitą!
■ Tai tiesiog šūdinas filmas!
■ Tai iškalbingas popkultūros Ror­schacho testas!

D. Aronofsky’ui niekada nepakanka vienos teorijos. O šįkart gal net ir jis pats nesupranta, apie ką gi iš tiesų jo filmas.

Keista, kad bene rečiausiai „Motina!“ nagrinėjama kaip filmas apie motinystę. Apie moteris, moteriškumą, kūrybą ir šeimą. Šis aspektas pražiūrimas galbūt dėl to, kad pats režisierius neužsičiaupia apie tai, kaip turėtume jo filmą suprasti. O gal kritikams atrodo nepadoru tiesmukai interpretuoti tokį paslaptingą filmą. Bet būtent šiuo kampu matyti svarbiausios „Motinos!“ stiprybės.

Sąmoningai ar ne, filmas panardina į idealizuotos namų židinio kurstytojos beprotybę. Didelė dalis simbolizmo pasiskolinta iš tokių novatoriškų feminizmo rašytojų kaip Charlotte Perkins Gilman ir Virginia Woolf, kurios abi padėjo pagrindus moteriškam D. Aronofsky’o košmarui.

Jennifer Lawrence, jauna žmona, įvardijama tik kaip Motina, visą širdį atiduoda atnaujindama vyro namus. Javier Bardemo vaidinamas Jis, gerbiamas poetas, maitinasi žmonos uolumu, prisiima jos nuopelnus glostydamas savo kūrybinį ego.

Kamera be atvangos persekioja Motiną, stambiu planu filmuodama veidą arba žvelgdama per petį. Tai retas moteriško žvilgsnio perteikimo atvejis, esminis filmo daromam fiziniam poveikiui.

Pats D. Aronofsky neslėpė intencijų sukurti alegoriją apie destruktyvų žmogaus santykį su gamta, o J. Lawrence skyrė įkūnyti pačią „motinos gamtos esmę“. Tačiau tai liko pritempta ir painia metafora. Biblinei klimato kaitos alegorijai tiesiog neužtenka vidinės logikos.

J. Lawrence personažę suvokiant kaip šeimos moters idealą, susidėlioja daug skaidresnė ir patikimesnė prasmė (prasmę įgyja net jos charakterio kaita). Pirmiausia, Motina yra uždaryta (jei ne įkalinta) namuose. Virginia Woolf yra tiksliai nusakiusi šį simbiotinį ryšį. Esė „Savas kambarys“ ji rašė: „Moterys ištisus milijonus metų sėdėjo namuose, todėl dabar tos sienos persunktos jų kūrybinėmis galiomis.“

Jei D. Aronofsky siekė, kad J. Law­rence būtų suvokiama kaip gamta, vizualiai to neperteikė. Bejėgė ir nuolanki Motina negali nė žingsnio žengti iš namų į gamtą, nėra siejama su žalia spalva ar kitais žemiškais elementais.

Motina daug labiau primena moteriškumo idealą (išpopuliarintą Viktorijos laikų literatūroje), vadinamąjį namų angelą. Kaip rašė V. Woolf, „kiekvieni namai turėjo savą angelą“. Žmona buvo tyrumo, gailestingumo, tarnystės, žavesio pavyzdys ir palaimingai „kasdien save aukojo“ ant buities altoriaus.

Pačioje filmo pradžioje Motina sako norinti namus „paversti rojumi“ ir visa atsiduoda maisto gaminimui, namų tvarkymui ir gražinimui. Ji maloni, romi, pasiaukojanti ir paklusni, visad dėvi laisvus skaistybės baltumo drabužius. Ji atlaiko nepagarbą, kai jos darbo vaisius Jis atiduoda visiškai svetimiems žmonėms.

„Aš tenoriu šiam namui suteikti gyvybės!“ – aiškina Jis Motinai, prašančiai išvaryti būrį įsibrovėlių garbintojų, atsisakydamas suprasti, kad tai ji neša tą gyvybę. Nors Motina kuria namų aplinką, tai vis tiek yra Jo namai.

„Tu tik duodi ir duodi, ir duodi, ir vis tiek niekad negana, – sako Michelle Pfeiffer vaidinama Moteris, spausdama Motiną atlikti dar vieną moters pareigą. – Susilauk vaikų, galėsit juos kurti drauge. Visa kita tėra... dekoracijos.“

Besąlygiška namų šeimininkės auka ne tik laikoma savaime suprantama, bet ir atima iš Motinos patį jos žmogiškumą. Ji tampa idėja: angelu, mūza, vaidilute, neišsemiamu gailestingumo vyrui šaltiniu. V. Woolf būtų įspėjusi Motiną, kad tapti mitiniu namų angelu pražūtinga – ypač moterų kūrybiniams gebėjimams: „Nužudyti namų angelą buvo rašytojos darbo dalis. Jei nebūčiau jos nužudžiusi, ji būtų nužudžiusi mane. Būtų išplėšusi širdį iš mano tekstų.“

Filme Motinai neišvengiamai taip pat išplėšiama širdis, kai jau „nieko daugiau jai nebelikę“. Ši paskutinė auka cik­lą pradeda iš naujo, sukurdama naują moterį, kol ir ši bus išnaudota tiek, kad beliks atspindinčio stiklo kristalas – jos meilė kaip Jo ego atspindintis veid­rodis. V. Woolf yra rašiusi ir apie tai: „Daugelį amžių moterys tarnavo kaip stebuklingi veidrodžiai, atspindintys dukart išdidintą vyro figūrą.“

Filmui „Motina!“ ir jo feministiniams pirmtakams bendra tema – moters kūryba kaip didžiausia auka, kuria vyrai pasinaudoja savo pilnatvei. Pabaigoje susiliedama su fiziniais namais Motina prisideda prie daugybės buities įtrauktų (ir uždusintų) moterų. Ji tampa savo šešėliu, subyrančiu į pelenų krūvelę.

Charlotte Perkins Gilman apsakyme „Geltoni apmušalai“ taip pat pasakojama apie žmoną, uždarytą griūvančiuose gerbiamo gydytojo namuose. Gimus vaikui, jis žmonai diagnozuoja „moterišką isteriją“ ir užrakina miegamajame, lyg vaistą prirašęs rūpintis vien buitimi. Uždraudžia bet kokią kitą veiklą, net ir dienoraščio rašymą.

Netekusi aplinkos dirgiklių ir saviraiškos galimybių protagonistė, stebėdama irstančius kambario apmušalus, panyra į beprotybę – ima regėti anapus sienos slankiojančios moters šmėklą. Pabaigoje geltoni apmušalų raštai virsta grotomis ir ji atsiduria tarp daugybės kitų buities įkalintų moterų.

Filme J. Lawrence baltai tinkuoja sienas ir galiausiai reikšmingai pasirenka geltonus dažus. Dirbdama ji pirmą kartą išgirsta sienose plakant tamsią ir pražūtingą namo širdį.

D. Aronofsky išsisukinėja aiškindamas, kokius geltonus miltelius filme geria Motina. Jie sustiprina romumą kartu su pamišimu – panašiai kaip apsakyme vyras žmonos beprotybę palaiko ramybe.

Taigi „Motina!“, kaip pasakojimas apie moterų kūrybos slopinimą ir nuvertinimą, tikrai vykęs kūrinys. Gal jis ir atkartoja tai, apie ką jau rašė ištisos moterų kartos – Sylvia Plath, Kate Chopin, Edith Wharton, bet kito tokio šiuolaikinio filmo nėra.

Ši filmo interpretacija žiūrovus gali atstumti dar labiau nei režisieriaus priskirtos politinės ar gamtosauginės potekstės: moters prigimtis, menas ir gebėjimas kurti yra nuolat pasisavinami susidievinusių vyrų.

Galite filmą priimti kaip meninį, politinį susireikšminusio vyro teiginį. Arba galite suvokti „Motiną!“ – trilerį apie tai, kaip vyras po gabalėlį ardo moterį, kol ši praranda bet kokį savasties ir gyvenimo pojūtį – pažodžiui, neieškodami paslėptų prasmių.

 

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

„Mashable“, 2017-09-21

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=rH5HZWLonKE{/youtube}

Draugai