Jūratė Visockaitė. Bevardiškumas

„Vardas tamsoje“

Filmą padaryti – tai ne karoliukus ant vienos žilkos suverti. Dokumentinių portretinių filmų režisierė Agnė Marcinkevičiūtė bando verti kruopščiai taikydama į skylutę, tačiau jos išvinguriuotą kičinę girliandą geriausiu atveju gali pavadinti televizinio serialo santrauka. Naujas lietuviškas kino kūrinys „Vardas tamsoje" pribloškia autorės neapsisprendimu: detektyvas, drama, komedija, farsas? Išpopuliarėjusi nūnai formulė „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino", deja, jau ir nepigiame kine mezga savo apgailėtinus vaisius.

Beformį filmą mėgini žiūrėti atskirai „po karoliuką". Pradžioje įjungtas savaime puikus, energingas garso takelis (kompozitorius Titas Petrikis) kažkodėl nė nemano išsijungti – muzika riebiai lipdoma „ant viršaus", ir jau imi įtarti, kad čia gali išeiti ir miuziklas, na, arba tiesiog bandomasis studentiškas darbas.

Į filmuojamą kadrą taip pat gausiai sunešama viskas, ką buvo galima rasti apie tuos baisius 1995-uosius (ar sovietinę herojės vaikystę). Alijošiai, seni kompiuteriai ir elektrinė spausdinimo mašinėlė, siužetiškai „neapžaistos" katės, fanerinės kėdės, Leninas ant sienos, ankšti policijos nuovados kambarėliai nutrintom durim ir langų rėmais, aprūkę arbatinukai. Tiesa, gražių herojų moterų pasigailėta – jos aprengtos gana seksualiai arba pabrėžtinai komiškai. Viena iš tokių „garliavinių" tardytojai sako: nužudytoji nusipirko pas mane brangias kojines ir išėjo liūdna, pagalvokit, argi tai įmanoma –­ su tokiom kojinėm išeiti liūdnai?

Šalia anekdotinių sentencijų (ir situacijų) skamba ir poetinės – Tardytoja (Neringa Varnelytė) rašo eilėraščius ir yra nelaiminga. Tai fatališkos išvaizdos moteris, aplink kurią, gaila, sukasi tik susiglamžiusių veidų vyriškiai. Aktorė išlaiko nesudrumstą stebėtojos miną ir tirštoje filmo košėje vis dėlto sulipdo viduje įskilusį, depresyvų ir uždarą charakterį, vienintelį, kuris rodo šiokias tokias sąsajas su Renatos Šerelytės romanu.

Tardytoją vaikystėje suviliojo Mokytojas (Gediminas Storpirštis), kuris, toks niekšas, pasirodo, buvo dar ir saugumo agentas. Vadinamoji lolitiška istorija filme kuriama žiauriai neskoningai, kažkokiu paviršutinišku žiniasklaidiniu būdu. Mergaitė tyrom akim (Deimena Drąsutytė) dabinama išlygintu sijonėliu ir baltom kojinėm, vėliau ji tiesiai iš traukinio velkama ant aborto stalo ir tai sukelia homerišką juoką – gydytojo žnyplės montuojamos su tepaluotų geležinkelio bėgių susikeitimu... Aktoriui Storpirščiui prieš 30 metų teko garbė suvaidinti paklydėlio Klaido vaidmenį Theodore'o Dreiserio ekranizacijoje „Amerikietiškoji tragedija" (rež. M. Giedrys) – dabartinių laikų detektyve jo herojus yra vienspalvis „blogietis", kurio net tą vieną spalvą sunku įžiūrėti.

Filmo „kasai" surinkti buvo pakviestos televizinės žvaigždės. Reikia manyt, pinigus jos surinks, bet televizinis gliancas, lygiai kaip teatre, ir kine atlieka juodą darbą. (Greitai kino realybę vertinantys režisieriai aktorius sau gaudys gatvėje, nes visi profesionalai bus „sutarkuoti" televizoriuje.) Jurgita Jurkutė, Kristina Kazlauskaitė, Aistis Mickevičius vaidina čia, sakyčiau, patys save, o tiksliau – kaukę, prilipusią jiems TV ekrane.

Režisierė, pati rašiusi ir scenarijų, nugriebė nuo nelygaus, mistifikuojančio praeitį romano tik banalias jo putas – ir pavertė jį pigia kažkokios įprastos miestelio žmogžudystės komedijėle, jeigu tokia iš viso įmanoma. Su merginos lavonu šitame film noir apsiskelbusiame filme yra elgiamasi kaip su rekvizitu (kaip ir su kitu –­ senos mokytojos lavonu). Scena kapinėse, kai miestelio valdininkas, kalbėdamas amžiną atilsį, prašo prie duobės susirinkusiųjų balsuoti už jį per rinkimus, turbūt kels salėje žvengimą, tačiau jis tinka tik „dviračio žinioms". Scenos su vakarykštėmis seksualinėmis paslaptimis ir šiandieniais nusikaltimais siuvamos tokiais baltais siūlais, kad nelieka nei jokios paslapties, nei siekiamo žiūroviškumo –­ skanios černuchos čia kur kas mažiau nei ankstesniame panašios hiperrealistinės manieros filme „Tyli naktis" (rež. M. Mar­tinsonas).

Vienas paskui kitą didžiuosiuose ekranuose pasirodė „Laiškai Sofijai", „Ekskursantė", „Vardas tamsoje" – ką gi, dabar belieka laukti televizinio šou „Sidabrinės gervės" įvardijimų.