Jūratė Visockaitė. Dalios Kutraitės virtuvė

Redakcijos „nerecenzuojamų knygų“ lentynoje ilgai gulėjo knyga ryškiai geltonu viršeliu „Nokstančių bananų kvapas“. Atsiverčiau ir tuoj prisėdau – storiausias skyrius „Soviet­metis“, garbanotai apkarpytos nuotraukytės (kombinuotos, sumaketuotos, pasendintos) iš karto biškį meluoja, bet vis tiek nutiesia takelį į tą netolimą ir turbūt vėl totaliai šiurpią praeitį... Viltis – durnių motina. Taigi viliuosi – o gal? Gal išsiritens bent vienas kitas meniškai subtilesnis epizodas, kuris, remdamasis detalėmis, buitimi, na, bananais, priartins laiką, kuriame irgi gyveno gražūs ir protingi žmonės. Ir pati knygos autorė – švelniabalsė televizijos žurnalistė Dalia Kutraitė.

Nelabai įsiminė jos laidos, nes ankstyvųjų, skirtų vaikams, nežiūrėjau, o vėlyvosios, kalbinamojo žanro, gana greitai atstumdavo, nes buvo gaila deginti savo gyvenimo valandą klausantis limonadinio pokalbio su kokia nors teatro, politikos ar bažnyčios žvaigžde. Nors suprantu, kad limonadas yra skonio reikalas. Žinoma, mandagūs, gerai artikuliuojami „pageidavimų koncertai“ taip pat turėjo ir turi teisę būti – dabar, kai ant televizinės bangos iškilo komentatorių ir apžvalgininkų draskymaisi, kai klesti Rimvydo Valatkos terorizmas, saldžios idilės netgi pasigendu. Nacionalinėje televizijoje panašiu švelniu pusbalsiu tekalba Violetos Baub­lienės „Stilius“.

Tuo psichologiškai įdomesnė pasirodė literatūrinė D. Kutraitės transformacija – be jokių anotacijų atsivertus jos knygą net kvapą užgniaužė: ak, negi ji seka mūsų drąsiosios pirmeivės Rūtos Vanagaitės pėdomis ir rašo apie save? Ir šitaip įžūliai atviraudama apie savo nesusipratėlius tėvus, kaimo bernus, reikalaujančius „duoti“, keistą kaimyną, sodinantį ją ant kelių, parduodamus rūgštynių pundelius, apie išsvajotąjį universitetą ir „nediduką šiltą žmogelį“, kuris išklausė jos prašymo ir priėmė į prekybos ekonomikos vakarinį skyrių: „Aš tą rektorių Joną Kubilių mylėjau iki pat jo mirties. Nepaprastai išmintingas ir jaukus žmogus“ (p. 40). Kai autorė, bylojanti pirmu asmeniu, parašė (jau ne apie V. Kubilių): „Negana to, jis visai nesaugojo manęs, ir man teko net kelis kartus nutraukti nėštumą. Beje, sovietmečiu valymas buvo gana įprasta ir paprasta operacija, kad žudai gyvybę, nė minčių nekildavo“ (p. 57), – tik tuomet žagtelėjau ir atsiverčiau knygos ketvirtąjį viršelį, o paskui D. Kutraitės dosjė „Vikipedijoje“.

Kaip sakoma, ji išdūrė mane. Patikėjau neįpareigojančiai lengvu žurnalistiniu stiliumi, panašiu autorės ir herojės amžiumi, netgi ėmiau tikėtis, kad bebaimė pradengs televizinius užkulisius, į kuriuos ji asmeniškai pakliuvo, o siaube, sovietiniais metais. Ne, savo garbingą stažą „Labanakt, vaikučiai“ ir kt. D. Kutraitė suka, apsuka, išsuka ir jos apsukrioji mergina („Negimk graži, gimk atkakli“; „Pasaulis priklauso atkakliesiems“) vardu Elvyra įšoka į gyvenimą kaip... bufetava. Toji nusidėvėjusi sovietinė spekuliantė. Mat taip patogiau.

Toliau šimtojo puslapio skaityti tampa nebeįdomu, nebeskanu net geltonųjų bananų (ir spaudos) prasme. Iki Herkaus Kunčiaus persirpusių pamfletų jai trūksta gabumų, iki Galinos Dauguvietytės kvapnaus humoro – intelekto ir fantazijos.

Demaskuoti tuomečio meno prieangius užtenka neilgos tarnybos teatro bufete: čia Elvyra plonai tepa sumuštinius, šalia sėdi saugumiečiai ir artistai girtuok­lėliai, o direktorius kviečia ristis (vieną raidę autorė vis dėlto pakeičia). Žargono, daugiausia rusų kalba (Kuda pojti, kuda podatsa, kovo najti, komu otdatsa?), yra kiekviename puslapyje, bet jis paslaugiai paaiškinamas ir puslapio apačioje, ir knygos pabaigoje. Nes opusas skiriamas anūkytei: „...jai bus sunku patikėti, jog tai yra tikrų žmonių tikri gyvenimai.“

Prekybininkės kilimas karjeros laipteliais mėginamas sieti net su mafija ir teismu – tik tie saitai popieriniai, baisiai jau netikri. Nebent tuomečių atlyginimų masteliai, gerokai visiems nusibodę žalieji žirneliai ir baltoji mišrainė knygoje „išlaiko lygį“. Beje, ateinančioms kartoms tikrai užklius Elvyros vienspalvis požiūris į apsukrius kolegas žydelius, „kurie jau buvo tapę mano draugais ir sugėrovais“ ir kurių kai kuriuose puslapiuose (p. 120) tiek daug, kad juk turėjo pastebėti bent kokia nors „Almos litteros“ redaktorė ar korektorė.

Skaitytojas vis dėlto bus suintriguotas, kai suras, pavyzdžiui, skyrių apie garsų ir gražų kelių restoranų direktorių Bludecką, donžuaną ir „dvigubą žydelį pagal apsukrumą“, vėliau staiga nusigyvenusį, žmonos, gudrios lenkės, paliktą, „per kavines ėjusį ir iš svetimų lėkščių prašinėdavusį. (...) Žmogus nebeišlaikė: nuvažiavo į kaimą pas motiną ir nusišovė prie baseino, kurį savo klestėjimo laikais pats buvo įrengęs. Taip su šiuo pasauliu atsisveikino vienas galingiausių sovietinių laikų maistprekybos vyrų. Vienas iš tų, kurie ir skurdžiu sovietmečiu važinėjo prabangiu automobiliu ir galėjo versti ant stalo ką tik panorėję ir kada panorėję“ (p. 94–95). Skyriaus pabaiga.

Deja, deja. Iš tokių išties realių istorijų sukurpti skyrių ar paviršutinišką knygelę įmanoma. Išleisti ją tikslesnę ir gilesnę jau kiek pavojinga, nepatogu. O štai kad kas nors parašytų dėmesio ir išlikimo vertą literatūrinį kūrinį – romaną – išvis nė nesitikėk. Sovietmetis kol kas net didesniems rašytojams neįkandamas, nei kunčiams, nei parulskiams, ką jau čia D. Kutraitė.

Nors televizijos žvaigždė vis tiek švysteli linksma feljetonine apybraiža ir kvapniais bananais, iš kurių mėginamos daryti toli siekiančios išvados apie tą lėkštą lėkštutį sovietmetį ir – kaip neatsargiai pratarmėje prasitaria autorė – apie „nenuobodų gyvenimą“, „įkvepiančius gyvenimus“ (p. 13).