Jūratė Visockaitė. Istoriją kūrė net ir moterys

Pavyzdingai istorinis ir kostiuminis filmas „Favoritė“ dar ir itin šiuolaikiškas. Anos, Saros, Abigailės vardus atrandi realioje karalienės Anos Stiuart (1665–1714) biografijoje, o gobelenai, suknios, šukuosenos nuolat maloniai klampina akį. Garsus graikų kilmės režisierius Yorgas Lanthimas („Švento elnio nužudymas“), gavęs gardų didingos Anglijos istorijos kąsnelį – scenarijų su lokaliu moterišku trikampiu, – nepasikuklino ir, kaip svetimšaliui dera, atliko juodą darbą, istorijos reviziją. Jo filmą galima vadinti juodąja komedija, farsu, bet taip pat – skyriais padalyta modernia opera (prieštaringas, įžūlus garso takelis) su išsižioti verčiančiu rokenroliniu intarpu ir psichologiškai priartintu naratyvu.

Po dviejų valandų seanso neelektrifikuotoje XVIII a. pradžios Anglijoje, kurios natūralią erdvių prieblandą dar labiau apsunkina retkarčiais operatoriaus pritaikomas plačiakampis objektyvas, žiūrovas yra nugalėtas ir įtikintas. Man pačiai Y. Lanthimo kūrinys labai gražiai dera su dabar kone kasdien per žinias rodomais reportažais iš širšyno – britų parlamento. Štai iš kokio gilaus tradicijų teatro kilęs tasai mums neįprastas komiškas parlamentarų šokinėjimas iš vietų su klyksmais ir nusilenkimais. Sulinkusi, bet neperlaužta Theresa May nealpsta kaip naivioji Ana ir atsikerta. Kietakakčiai britai gerai mato save iš šono, moka suteikti sau (savo prigimtiniam suverenumui) atitinkamą formą – pavydėti mums šito ar juos užjausti, parodys laikas.

Beje, per trumpą karalienės Anos kadenciją Anglija pirmąkart buvo pavadinta Didžiąja Britanija, nes susijungė su Šiaurės Škotija. Mėgstantiems kontekstus žiūrovams siūlyčiau pažiūrėti rusų filmą „Vandens stiklinė“ (1979) pagal Eugène’o Scribe’o pjesę – joje veikia tos pačios trys moterys.

Tad naująją „Favoritę“ galima tyrinėti kaip realų žemėlapį, bet galima ir nerti į jo fantazijas, kurios autoriams suvešėjo dėl karalienės ligų ir bevaikystės. Fiziologijos, lezbinės meilės scenų daug, bet jos tvirtai įaustos į margą filmo gobeleną, įteisintos ir natūralios. Kaip ir triušiai, auginami karalienės miegamajame vietoj jos mirusių vaikų.

Mano akiai nenatūralūs filme tiktai vyrai – jie autorių sąmoningai nustumti į pašalius, pridengti perukais ir makiažu. Iki pat pabaigos ir mįslingos užsklandos su pasidauginusiais triušiais taip ir neišsiaiškinau, ką vis dėlto chuliganiškas režisierius norėjo suformuluoti? Pernelyg užsidaryta kameriniame, įmantrių dialogų trikampyje, o kai iš jo išeinama – į virtuvę, į parlamento salę, į viešnamį, į žaidimų sales su žąsimis ir nuogu storuliu, – tiesiog kuriamas bereikšmis fonas. Taip atsitinka, kai pirmarūšė vyrija išžygiuoja į karą ir moteriškės neturi ko tvertis! Grąžinkite vyrus prie vairo! Tačiau tiek pat tinka ir visai priešingas atsakymas, anonsuotas paties Y. Lanthimo: štai kokie sudėtingi ir nuostabūs žmonės tos moterys!

Gal ir nebūtina šitaip knistis, užtenka gėrėtis pirmarūšių aktorių darbais, laukti, ar Olivia Colman (Ana) gaus Oskarą. Po per mikroskopą stebimos „Liudviko XIV mirties“ (2016) be gailesčio atidengiamas ir moters karalienės gendantis ir gęstantis kūnas.

„Favoritė“
„Favoritė“


Lygiagrečiai ekranuose pasirodo ir akademiškos intonacijos, nemaišytos britiškos kilmės „Marija, Škotijos karalienė“. Garsi žinomo londoniško teatro režisierė Josie Rourke (g. 1976) ryžosi debiutuoti kine ir, mano galva, jai tai iš esmės pavyko dėl, paprastai sakant, tikėjimo ir meilės tam, ko ji ėmėsi, kam ilgai ruošėsi.

Šiame filme, kaip ir aname, paburbuliuoja feministinis pyktis – vyrai vėl nustumti į antrą planą, tačiau čionai pagrindinės herojės pernelyg svarbios, kad pasigestum kažkokių papildančių jų gyvenimus vyrų, o ir veiksmas režisierės rankos sukamas valdingai, be ornamentų.

Tiesa, ornamentas keliuose kadruose vis dėlto atsiranda – tai moteriškas rankdarbis iš popieriaus juostelių, vyniojamų ant pieštuko, – kvilingas, kuris, pasirodo, atsirado XV a. ir gyvuoja iki šių dienų. Šiandienės mamos ir dukros kvilingą atpažįsta.

Viena karalienė kartais klijuoja rožes, kita klausosi muzikos, tačiau didžiausia Elžbietos I ir jos pusseserės Marijos Stiuart aistra yra religija. Toli gražu ne vyrai ir vaikai (kurių Elžbieta atsisakė vardan savos religijos triumfo). Paveikta jųdviejų tikėjimo galios nusibrėži ir savąją LDK paralelę: ak, jeigu Mikalojus Radvila Juodasis būtų veikęs ryžtingiau, jeigu jėzuitai nebūtų užspaudę protestantų...

Filmo pradžioje režisierė gal pernelyg tiesmukai maišo kortas – greitu ritmu rodo tai vieną, tai kitą karalienę panašioje gyvenimo situacijoje. Jaunučių aktorių Saoirse Ronan (Marija) ir Margot Robbie (Elžbieta) skaidrūs veideliai susilieja, jų portretus, atrodo, galima dėti vieną ant kito ir jie sutaps. Užtat finale, kai abidvi – kaip pasakoje su galima laiminga pabaiga – susitinka miško namelyje tarp padžiautų permatomų drobių, spyruoklė atsileidžia. Deja, neilgam. „Aš tapau vyru“, – sako Elžbieta. O ir moteriškesnė Marija, kai siekia žūtbūt pastoti, kai lipa ant ešafoto, elgiasi kaip vyras.

Dauguma žiūrovų pajus savo neapsiskaitymą, nes filmas padarytas be istorijos slebizavojimo, kiek snobiškai, labiau tiems, kas išmano. Įvykiai, linijos trūkinėja, ir niekam tas nerūpi. Ar tokia jau didelė istorinio filmo nuodėmė – pasibaigti nesuprastam, su neaiškia ištarme, neduok Dieve, su kitokia istorija nei istorikų išknisti faktai (Marijos trijų vyrų orientacija ir likimai)? Na, pirma, visokiausios istorikų gildijos jau šimtus kartų demonstravo savo prigimtinę impotenciją, antra, tai tam tikras autorės iš teatro paveldėtas aristokratiškumas, kai už viską svarbiau intonacija, kurią ji tikrai girdi ir nori perteikti. Juk net iššifruotų istorinių asmenybių biografijos yra gūdus miškas ir realaus portreto tu neišvysi niekada. Gali tik nujausti. Užtat režisierė, mėgindama įdėti istoriją į aukštos šekspyriškos dramos ribas, tos istorijos raidai suteikia daugiau plastikos.

Man kaip tik didelį įspūdį daro kritikuojama „bobiškai nufilmuota“ batalinė scena – negrabi, suglamžyta, atvirkštinė įprastam falšyvam vyriškam trileriniui karui – viena, sunkiai pasijudinanti kariauna dunksi ir daužosi su kita, tokia pačia, tarsi kampais. Ant tiltelio įstrigusi jaučių banda, skamba Maxo Richterio muzika.

P. S. Kiek juokinga tiktai abiejų filmų klusniai pabrėžiama tolerancija mažumoms. Įvairioms sekso rūšims skiriama pernelyg daug vietos, o XVI a. Anglijos didžiūnų aplinkoje sukinėjasi juodaodžiai!

„Marija, Škotijos karalienė“
„Marija, Škotijos karalienė“

Draugai