Naujas Šarūno Barto filmas „Sutemose“ netikėta jam istorine partizanine tema mums irgi yra netikėtas, neįprastas, reikalaujantis kitokio žiūros taško. Sakyčiau, tai gobelenas, kurį reikia pamatyti ir iš toliau, ir atskirai, dalimis, iš arti. Tokie absoliuto siekiantys kūriniai ne itin traukia, nesivarginame juos apžiūrinėdami, bet jeigu atidžiau patyrinėjame – gauname satisfakciją.

Ką vertinga apie pokarį Lietuvoje galima pasakyti po lietuviško kino šedevrų „Niekas nenorėjo mirti“, „Laiptai į dangų“, „Amžinoji šviesa“? Pasirodo, net ir diametraliai sukeitus teisiuosius ir neteisiuosius, tėvynės draugus ir priešus („Vienui vieni“, „Purpurinis rūkas“, „Pelėdų kalnas“) – nieko, išskyrus vis koreguojamą informaciją, kurios galima semtis kitur ir nuolat, nebūtinai specifinės meninės išraiškos kine. Vadinamoji kolektyvinė atmintis kaip juodas debesis užgula literatūrą ir menus – šablonai gimsta net ir jiems priešinantis. Š. Bartui, kuriančiam bebaimį, toli gražu ne visų suvokiamą autorinį kiną, visada svarbus individualumas – svarbu pačiam atsiminti ir ištarti. Tarkovskiškai: „Я могу говорить.“

Jo sudėtingas gobeleninis kūrinys apie ano laiko sutemas – bent jau man, štai dabar žiūrinčiai į cent­rą, – į tuos kelis ilgus statiškus kadrus su laukymėje pusračiu susispietusiais partizanais, pavargusiais, apšepusiais, ilgaplaukiais – pasako kai ką nelaukta. Apie jau laisvos Lietuvos sutemas po 70 metų.

 

Kadrai iš filmo „Sutemose“

 

Senose archyvinėse, gal taip pat brėkštančio pavasario ryto nuotraukose tirpte ištirpo anie, dar spėję įsiamžinti, teisūs ir neteisūs, bailūs, išdrąsėję ir drąsuoliai. Ir ką gi? Patriotinis „Vardan tos...“ filme nesuskamba – tiktai keli gailios liaudies dainos žodeliai su sau pasmakrėn įremtu vamzdžiu.

Tokia nuoširdi patetika ir gumulas gerklėje žiūrint filmą kilo ne iš karto. Jau nuo pačios „Sutemų“ pradžios imtas pasakoti kažin koks apčiuopiamas siužetas (o jo Š. Barto filmuose, beje, kaip ir Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, iš tiesų nėra, jų scenos ir ekrano audinyje užmezgami ir paliekami tiktai intrigos mazgeliai) trikdo, verčia suraukus nosį eiti arčiau, įsižiūrėti į siūles, nepasitikėti ir smarkiai abejoti. Negrabiai pinama istorija ir joje įtupdytos itin realios, proziškos figūros – vietoj tų ankstesnių etaloninių bartiškų koridorių, kambarių, miškų, jūrų, dykumų, kelių – varo į neviltį. Jeigu tu atsipūtęs žiūri tik į atsiveriančio paveikslo paviršių. Į tai, kas su kuo ir ką taip lėtai daro.

Taip, išties 2 valandų monotoniškame, netrileriniame, taikiame iki pat finalo veiksme yra nereikalingų užkaborių. Pasiturintis ūkininkas Pliauga įtikinėja samdinę (kuri dar ir jo meilužė) melagingai liudyti; jo žmona, dar smetoninių laikų dvarininkaitė, priekaištauja vyrui; Pliauga pasakoja įsūniui Untei savo nelygios santuokos istoriją, o paskui ir paties Untės gimimo istoriją; Untė, eidamas pro kaimynų trobą, pamato tą kaimyną, nužudytą partizanų už išdavystę; į Pliaugos vienkiemį atvažiuoja tarybinė administracija ir platina obligacijas. O dangau, ir taip toliau, ir taip toliau, ir vis į šoną... Siužetinės linijos akivaizdžiai nesusieina, jas daigsto gerai vaidinantys aktoriai ir dar geriau – neprofesionalūs atlikėjai, Eitvydo Doškaus dieninė ir naktinė kamera, tikslus fonas, muzika, garsai ir dar kažkas.

To kažko reikia išlaukti iki šio pasaulio sprogimo, iki žiaurių finalinių scenų kalėjime ir miške. Jos nušviečia rupų filmo naratyvą, įsako tau kitaip pažvelgti, kas čia yra aiškiai neaiškaus ir neaiškiai aiškaus (cituojant aktorių, o gal ir režisierių).

Filmas atremtas į stambius planus. Tiesiog vinimis prikaltas. Aktoriams stambus planas kine yra kančia, bet drauge, manau, ir jų gyvenimo svajonė. Teatro maestro Arvydui Dapšiui svajonė išsipildė su kaupu sulaukus garbingo amžiaus. Į Pliaugos veidą įsisiurbusi kamera traukia iš jo esenciją negailestingai ir ne vieną kartą. Taip pat kaip ir iš jauno aktoriaus Mariaus Martynenko Untės – dar nesuglamžyto veido ir balso, vien tik klausiančio ir klausiančio, lyg Untė būtų nūdienis, salėje sėdintis bendraamžis. O auksinio ir vienetinio teatre A. Dapšio balso – nuo skausmo spigaus – filmo pabaigoje nebėra jėgų klausytis.

Pagyvenusios Pliaugos namų moterys preciziškos, iš ano laiko kaip iš akies luptos; kiek suabejoji tik jaunute šiuolaikiško kirpimo partizanų būrio nare; užtat visiškai kitokie, ne televizinio įvaizdžio partizanai vyrai tampa, sakyčiau, dar ir atskira menine vertybe, tiesos akimirksniu. Jų veidai ir povyzos sukelia mums teisybės jausmą, tiksliau, norą jo siekti šiandien.

Tarp partizanų yra ir išdavikas, tačiau režisierius neduria į jį pirštu. Atvirkščiai, sumaišo kortas ir jų neatidengia iki galo, nes ne tai svarbu. Stribų grupinis portretas – nuosaikus, be mums dabar nuolat peršamo lėkšto humoro ir keiksmų.

Visi jie – įskaitant net ir tas dvi atsitiktines kvailas šlapias mergiotes, drauge su stribais užėjusias pasišildyti į Pliaugos namus ir išvytas, – yra vieno paveikslo, vienos iš esmės nevykusios ir drauge didvyriškos mūsų Lietuvos istorijos atkarpos fragmentai. Visiems jiems be išlygų nepasisekė taip, kaip pasisekė mums. Dabar jie – ir ypač tie benamiai partizanai pusratyje – žiūri į mus. Iš savo sutemų į mūsų.