Mariupolis yra visai šalia Taganrogo, A. Čechovo gimtinės. Šie miestai prie Azovo jūros – ne itin išvaizdūs, tarsi neapsisprendę, kaip ir toji sekli jūra. Daug gaminanti ir teršianti metalurgijos pramonė vysto ir smukdo Mariupolį vienu metu. Ukrainiečiai, rusai, graikai šiandien čia gyvena susigūžę, nes atsidūrė pafrontėje ir prarado tapatybę. Gyventi jiems visiems įmanoma tik va tokia smulkiai sutrupinta šiandiena, kokia atskleidžiama naujame Manto Kvedaravičiaus dokumentiniame filme „Mariupolis“.

Dabar Vilniuje vaidinamas Gintaro Varno „Oidipo mitas“ iš tolo ir keistai, lyg du poliai, suartėja su antropologišku „Mariupoliu“ – bent jau mano galvoje. Spektaklyje kolonos ir žmonių likimai dar monolitiški, o filme jie jau nebeatstatomi.

Kvedaravičius, kaip dauguma mūsų kino režisierių, nelaužia meno iš savo piršto – jis dirba pirmiausia kaip moks­lininkas tyrinėtojas, pasitelkęs intelektą ir sąžinę. Jo sudėtingo šrifto filmas daugumos žiūrovų nebus nuodugniai perskaitytas ir iš viso skaitomas, tačiau kaip gera knyga išliks ilgam ir liudys istoriją. Taip liudija tie elementarūs pasikartojantys piešiniai ant senų graikiškų vazų (ir „Oidipo mite“ su talentingojo Rimo Sakalausko vaizdo projekcija).

Negali teigti, kad likimo nusodintame Mariupolyje nėra vilties ir džiaugsmo. Filme herojai vis repetuoja koncertą gegužės 9-ajai, tėvas su dukra iš valties ramiai žvejoja ir paleidžia auksinę žuvelę atgal į jūrą, švenčiamos netgi vestuvės su ilgu (tarsi atsisveikinimo) bučiniu, o finale – it šukelė į amžinąją vazą – įklijuojamas kadras su gyvu zuikeliu toli pievoje.

Tačiau ankstesniame Manto filme „Barzakh“ sveiko kadrinio mažoro buvo daugiau. Anos verkiančios čečėnės buvo kieto stuburo, niūrūs čečėnai laužė ir dalijo duoną tarsi ginklą. O čionai net neaišku, kurioje pusėje ir kas yra tas priešas, gyvenimo naikintojas. Jis apsireiškia žiūrovų salėje ataidinčioje kanonadoje ir dūmuose, likusiuose virš uždengtų lavonų gatvėje. Priešas, kita pusė – už kulisų, už kadro. Blogis tampa abstraktus, anapusinis, dar blogesnis. Neįveikiamas. Antikinis. Kraujomaiša (rusų ir ukrainiečių karo) – kasdienis reikalas.

Operatoriai (M. Kvedaravičius, V. Il­kovas, V. Cvetkovas) žmogų filmuoja iš labai arti, tarsi ketvirčiuoja kūną, regis, specialiai prisispaudžia kažkur prie diafragmos, paskui lyg nenorom kyla veido link – nežinia, ar galima bus šitą personažą išviešinti? Plieno gamyklų rūdys nusėda ochriniuose kadruose. Atskiri epizodai irgi ketvirčiuojami, rodomi probėgšmais, sukarpyti ir nepatogiai, absurdiškai sumontuoti (merginų su pirštinėmis ir vaikinų su karinėmis palaidinėmis šokio repeticija). Senyvas vyras, labai panašus į Just. Marcinkevičių, palinkęs prie pašnekovės ausies pasakoja tik fragmentėlį savo dingusių pinigų istorijos. Zoologijos sodo kadrus iš pradžių priimi nepatikliai (nes jie turi savaiminį paperkantį poveikį), bet vėliau greta liūtų, kituose narvuose, įžiūri uždarytą arklį, karves... Filme niekas niekuo jau seniai nesistebi.

Abejonę sukėlė rusų daina apie „saldžią ir karčią uogą“, akcentuota finale. Literatūriškas muzikinis takelis nuskambėjo tarsi iš kitos operos, tačiau gal to ir buvo siekta? Paprasta žmoniška melodija nebelimpa prie blokadinio miesto ir užblokuoto žmogaus.