EPIZODAI PASKUTINIAM FILMUI. Režisierius Almantas Grikevičius. Sudarė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Aurimas Švedas. –­ Vilnius: Meno avilys, Vaga, 2013.

Ilgai galvojau, ką reikėtų parašyti šios knygos metrikoje. Nei leidykla, nei autoriai (arba sudarytojai) nesiūlo žanro, savo nuveiktą darbą vadina tiesiog knyga, kultūros istorijos šaltinio publikacija. Knygoje kalba tik pats režisierius, klausėjai mandagiai pasilieka užribyje, jie, žinoma, suredaguos jautrius 75-erių metų Almanto Grikevičiaus prisiminimus, bet pernelyg tiesmukiškų klausimų neužduos, neprievartaus išpažinčiai, nesikas iki galutinių išvadų, išnašose sausai kaip istorikai pakomentuos grynus faktus. Taigi, pati sau knygą pavadinu režisieriaus monologais, kurie tampa medžiaga, „epizodais" scenarijui, filmui, monografijai, žiūrovų nuomonei, istorijos lentynai. Šiuose savo monologuose režisierius lieka „vienas lauke karys", jis savarankiškai, netrukdomas dramatiškų klausimų, vaidina-montuoja filmą apie štai tokio režisieriaus likimą, siūlo autobiografinę versiją. Nes sudarytojai ir atidūs monologų klausytojai Lina Kaminskaitė ir Aurimas Švedas pasirinko diplomatišką fiksuojančių istorikų kelią.

Pirmuosius skyrius apie būsimo režisieriaus vaikystę ir jaunystę praryji kaip grožinės literatūros kūrinį – paprastai taip atsitinka su visa memuarine literatūra – kiekvienas mūsų tą švelnųjį periodą esame įsidėję į rėmelius ir pasikabinę ant sienos kaip užbaigtą paveikslą. A. Grikevičius (1935–2011) nebebijo atvirai pasakyti, kad skurdžiuose Šančiuose, kaip ir kituose miestuose, „motinos, dirbančios fabrikuose, išmoko vogti ir į namus nešti siūlus, kojines, šokoladą, sviestą, cukrų. Taip vogimas pamažu tapo herojišku dalyku. Juk buvo vagiama ne iš lietuvių, o iš svetimos valdžios" (p. 16). Netgi ištaria tam tikrą nuosprendį savo gimtinei, kuris, deja, plačiau nėra pagrindžiamas: „Šančiai į Maskvą mane išlydėjo sąmonėje pasėję netikinčių, nemokančių mylėti, nesistengiančių suprasti, baimės apimtų, skurdžių, turinčių daugiau blogų nei gerų žinių arba nuomonių apie pasaulį žmonių paveikslus" (p. 28). Neatrastu kontinentu menininkui, atrodo, liko ir jo tėvų likimai –­ jis gailisi, kad mažai žino apie tėvo studijas, jo ryšius su žymiais teatralais, nes tėvas numirė anksti, o mamos, kuri gyveno ilgai, taip ir nesugebėjo iškamantinėti.

Režisierius taip pat nebijo prisipažinti, kad profesija buvo pasirinkta visai atsitiktinai, kad ne tik kino jis nežiūrėjo, bet ir knygų mažai skaitė. Todėl blaškymasis po aukštąsias mokyklas buvo ilgas (mokėsi keisdamas institutus net 1953–1965 m.), nei Maskvoje, nei Leningrade nesutiko autoritetingo mokytojo (todėl jau ėmus dirbti juo tapo vos vyresnis kolega Vytautas Žalakevičius), formavosi kaip intuityvusis, visada savimi abejojantis menininkas, mėginantis pats „išradinėti dviratį" – matyt, tada ir ėmė formuotis jo kūrybos šviesiosios ir tamsiosios nišos: „Žmonės geriausiai mokosi iš savo klaidų ir netekčių. Šiuo atveju visai nesvarbu, kokias knygas skaitei. Svarbiausia – asmeninė patirtis" (p. 49), „Buvo baugu, kad aš pats netrukus, po trejų ar ketverių metų, privalėsiu kurti tam tikrus dalykus, kurie turės būti ne žemesnio lygio. Pasirengimo kūrybai laikas buvo labai trumpas" (p. 58).

Prisimindamas pirmą dokumentinį filmą „Laikas eina per miestą" režisierius, mano galva, formuluoja lemtingąjį kūrybos credo: „Daug gyvesnis kino kūrimo būdas (bent jau man priimtinesnis) –­ pradėti darbą dar nežinant, kuo visa tai užbaigsi" (p. 64). Tokie įsitikinimai atnešė Grikevičiui ir pakilimus, ir nuopuolius. Todėl gyvenimo pabaigoje jis netikėtai pareiškia: „Mano mėgstamiausi filmai, kuriuos kūriau, iš tikrųjų yra dokumentiniai" (p. 75), juk dokumentika tavęs neįstumia į geležinius vaidybinio kino rėmus.

Pirmame genialaus pakilimo filme „Jausmai" tą credo galime susekti, kai režisierius užsimena apie darbą su aktoriais: „Tas aktorius, kuris pirmiausia pajuto savo vaidmenį ir pajudėjo, išloš daugiausia" (p. 89). Sudėtingos kompozicijos filme „Ave, vita" mėginta kalbėti puse lūpų, balansuoti nepasakant, kas gi iš tiesų ėjo toje kolonoje – žydai ar abstraktūs belaisviai („Įmanomas tik subjektyvus žvilgsnis į praeitį. Tačiau šis žvilgsnis visuomet susietas su abejone – ar taip iš tikrųjų buvo? Todėl pats nesiryžtu daryti spaudimo žiūrovui ir piršti jam esą vienintelį galimą atsakymo variantą", p. 109).

Grikevičiaus monologas apie nuopuolį, nenufilmuotą ir kolegai Marijonui Giedriui atiduotą filmą „Herkus Mantas" nėra išpažintinis. Labiausiai kaltinami kiti žmonės ar tiesiog aplinkybės. Be abejo, sumanymas buvo visai kitoks, nei dabar turime („Norėjau, kad filmas būtų pilnas jaunos energijos", 114). Tačiau klausėjai laikosi distancijos ir neužduoda skaudžių, bet istorijai taip reikalingų klausimų.

Žinoma, kartais Grikevičius pats atvirai prabyla, teisdamas ne tik kitus, bet ir save: „Jeigu būtų jėgų ir galimybių, mielu noru perfilmuočiau „Mantą", paskui – „Sadūto tūto", kuris buvo supjaustytas ir paverstas į nieką", „Tai reiškė, kad galiu visiškai išnykti iš horizonto ir palikti vietą kitiems režisieriams", p. 123, 127). Apie užkulisius, apie kitą pašalinio stebėtojo požiūrį skaitytojas mėgins sužinoti gausiose knygos išnašose ir komentaruose – jie pagelbėja, papildo, kartais net išdrįsta įterpti priešingą nuomonę (pvz., apie Kinematografijos komiteto pirmininką Vytautą Baniulį, p. 239).

Sekant knygos sudarytojams iš paskos –­ chronologiškai prisimenant režisieriaus filmus – prieiname du didžiausius „pastatyminius" jo darbus „Sodybų tuštėjimo metą" ir „Faktą", kurie kažkodėl nusipelno trumpiausio knygos „metražo". Katastrofiškai trumpo. O ir „Fakto" skyriuje daugiausia kalbama apie kvailus lietuvių provincialų nuotykius Kanuose. Štai čia ir atsidengia pasirinkto „formato", tokio paklusnaus priėjimo prie tyrimų objekto duobės. Gal Grikevičius nenorėjo apie šiuos filmus tuokart kalbėti, gal nuklydo į lankas, tačiau tokiu atveju turėtų aktyviai pasireikšti knygos autoriai – žūtbūt rasti išeitį (netgi jei jau per vėlu – gal surinkti liudytojų prisiminimus?). Šiuo atveju jų istorinėje publikacijoje žioji apadyta skylė.

O po tų dviejų puikių lietuviškų blokbasterių, išsunkusių režisieriaus jėgas, jo biografijoje ėmė klotis vien kūrybinės nesėkmės. „Veidas taikinyje", „Jo žmonos išpažintis", „Vilkolakio pėdsakai", „Savaitgalis pragare" (kartu su Žalakevičiumi). Kodėl nesėkmės? „Kai atsitinka kas nors su scenarijumi, dažniausiai tai turi įtakos galutiniam rezultatui", „...jeigu imsiesi jo, mes neuždarysim studijos", „Per 18 dienų nufilmavome dvi serijas, tačiau jos buvo labai prastos. Visai nekeista. Argentinoje mano darbas su kūryba nieko bendro neturėjo", „Buvau priverstas kurti labai neįdomų filmą, kad išsaugočiau studiją. Deja, neišsaugojome", „Perėmęs filmą pamačiau, kad daug scenų, kurios aprašytos scenarijuje, nėra užbaigta..." (p. 152–155). Vien tokios striukos užuominos, neužduoti ir neatsakyti klausimai – trumpame ištisą devintą dešimtmetį apimančiame skyriuje. Todėl ir patys sau, ir mums Kaminskaitė ir Švedas priversti neteisingai reziumuoti: „...ką jaučia žmogus, kuriam 1990-ųjų lūžis suteikė asmeninės bei profesinės laisvės garantijas ir kartu tapo pabaigos kurti kiną pradžia" (p. 7). Kad ir kokia žiauri būtų tiesa, bet ji yra kitokia – režisieriaus „pabaiga" prasidėjo visu dešimtmečiu anksčiau.

Atskiruose skyriuose randame medžiagos tik apie du režisieriaus bendražygius Žalakevičių ir Saulių Macaitį, taip pat į ankstesnius skyrius lyg ir netilpusius „bend­ruosius" samprotavimus. Dokumentiniame priede skambiai persiskaito LKS meno tarybos protokolas, kuriame buvo svarstytas filmas „Sadūto tūto". Visi kiti čia sudėti oficialūs pareiškimai, pastabos, scenarinės paraiškos dėl tuometės nežmoniškos oficialios kalbos, vargu ar bus įskaitomi, paklausūs.

Knygos autoriai buvo išsikėlę užduotį „garsą paversti tekstu" – režisieriui pagal jo pageidavimą iš anksto būdavo atsiunčiami klausimai, po to jis būdavo išklausomas ir vėl pamažu slenkama pirmyn, kol šviesos neužstojo mirtis. Bet juk istorijos mokslas išmano, kaip tvarkytis tokioje situacijoje. Gal mokslinei publikacijai ir užtenka to, kas surinkta, bet knygai apie tokią personą, apie tokį spalvingą ir turtingą sovietinio lietuviško kino laikotarpį – tikrai ne.

Garsas nevirto tekstu, nenuskambėjo taip, kaip skambėjo kadaise.