Vasarą ir kultūra –­ vasarinė. Limonadinė. Griežti kritikai pasakytų, kad jos vasarą iš viso nėra. Žmogus atsipalaidavęs šilumoje bei žalumoje ir jo estetiniai refleksai priima nebent popsą, kankles, dainų šventę ar futbolą. Ginčytina, bet šitaip jau nusistovėję.

Vis dėlto, jei šiltą dieną mieste mindamas įšilusį asfaltą, staiga nuspręsi pasukti stipriai į šoną ir užeiti, pavyzdžiui, į tuščią, tamsią ir vėsią bažnyčią ar tokį pat kino teatrą, bet kuriuo atveju išloši. Bandžiau tai ne kartą ir visada likdavau patenkinta. Net tuomet, kai pamatydavau banalų filmą –­ gyvenimas gatvėje, išėjus iš tamsos į šviesą, juk vis tiek dar banalesnis. Politizuotas, suskaitmenintas, „skruzdėlizuotas".

Taigi, prašom, vasarinis kinas „iš karalių gyvenimo". „Monako princesė" gegužės mėnesį atidarė Kanų kino festivalį, bet Monake tebegyvuojančios Grimaldi giminės atstovai į premjerą atsisakė atvykti. Iš anksto slapta pasižiūrėję filmą, nutarė: nepadorių akibrokštų nėra, tačiau meninis lygis žemas, todėl atsiribojame! Taip, niekam nesinori žiūrėti į nesėkmingai nuteptą savo portretą, tikiesi, kad esi reikšmingesnis.

Nors režisierius O. Dahanas ir prodiuseriai filmo sėkmę planavo didelę: scenarijuje, be karūnuotų personų, figūravo dar ir tokios asmenybės kaip M. Callas su vyru A. Onassiu, Ch. de Gaulle'is, A. Hitchcockas. Pagrindiniams vaidmenims buvo pakviestos pirmo ryškumo žvaigždės N. Kidman ir T. Rothas.

46-erių metų Nicole Kidman kur kas jaunesnę savo kolegę Holivudo aktorę Grace Kelly (1929–1982), atsisakiusią kino karjeros ir 26 metų tapusią Monako princese, Renier III žmona, taigi nutarusią iki gyvenimo galo vaidinti tik viename –­ savo nuosavo gyvenimo –­ filme, pristato kaip visada užtikrintai, pasitikėdama režisieriaus sugebėjimais sumontuoti herojės istoriją. Nicole, kaip ir Grace, tokia pat aukšta ir ryžtinga, tiesaus visom prasmėm stuburo, užslėptai seksuali. Jeigu jai patikėta įkūnyti tą „arbatinę rožę ilgu stiebu", ji ją įkūnys profesionaliai pasijaunindama, slėpdama savo prigimtinį kiek vyrišką kampuotumą, tikėdamasi iš partnerių, kad jie visi savaip sugros filmo orkestre. Deja, nesugroja.

Akiniuotas ir nuolat rūkantis Timas Rothas – kartoninis. Nė viena kibirkštis nesurežisuojama, apskritai nėra nė vieno emocionalaus poros dueto. Imi manyt, kad gal iš tiesų ši santuoka anais 1956 m. buvo „tarnybinė", gudriai organizuota Monako reklamai –­ ši prielaida yra pasėta filme, bet nugeibsta kaip ir kitos niekaip nevystomos, neautorizuojamos siužetinės linijos.

Filmas galėtų būti puiki pamoka režisūros studentams (o ir visiems režisieriams, nesgi kiekvieną filmą turi pradėti nuo nulio), kokia katastrofa gali ištikti, rodos, lygiame kelyje, na, tiesiog magistralėje. Dahanas, anksčiau sėkmingai sukūręs „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas", nesusitvarko su puošniu biografinio filmo bukietu, neišsirenka žanro nei pagaliau požiūrio, kas čia per moteriškė prieš jį išdygo: kaip vieni teigė –­ rožė ar kaip kiti – paprastas obuolių pyragas?.. O gal staiga – rūmų intrigantė, religinga šeimos motina, Monako kunigaikštystės gel­bėtoja?

Jo kostiuminis pasakojimas primena atvirkščią prabangaus siuvinėjimo pusę –­ daugybė užmegztų mazgelių ir kažkoks kreivas bendras vaizdas.

Grįžusi po filmo, internete susiradau viską apie G. P. Kelly, ir tiesiog akys nušvito. Populiariausios 6 dešimtmečio amerikiečių aktorės filmų („Langas į kiemą", „Sugauti vagį", „Aukštuomenė") retro kadruose –­ plastiška ir naivi, nedramatiško temperamento ir visai nekidmaniško tipažo moteris. Kino princesė, kuriai buvo lemta papulti į nesikeičiančias nuosavo gyvenimo dekoracijas.

Per jos santuoką bažnyčioje virš altoriaus buvo pastatytos televizijos kameros ir tuomet dar ne itin gausūs pasaulio TV žiūrovai pirmąsyk išvydo tokios intymios ceremonijos trans­liaciją. Bū­simos princesės paakiai patinę, judesiai po belgiškais nėriniais apmirę –­­­ gyvenime kur kas sunkiau nei kadre... „Tai buvo pati baisiausia mano gyvenimo diena", – pasakė G. P. Kelly vėliau.