Jūratė Visockaitė. Rekonstrukcija: LM ir „Marytė“ prieš ir po 70 metų

Prieš 70 metų

Šitas laikraščio „Literatūra ir menas“ komplektas mūsų redakcijos lentynoje guli įrištas į tautiniu gobelenu aptrauktą viršelį. Kadangi 1946-ųjų vidurvasarį išėjęs savaitraštis nedidelis ir nestoras, 4 puslapių, tai jis sudėtas su 1947 metų numeriais. Redakcinė kolegija: J. Banaitis, P. Cvirka, J. Šimkus (atsakingasis redaktorius), A. Venclova. Kaina 1 rublis. Pirmame viršelyje: J. Paleckio tekstas, P. Vaičiūno eilėraštis ir iliustracija – J. Stalino skulptūra (skulptorius Vaivada).

Verti ir aptinki iki šiol vertingus tekstus apie knygų spaustuvę ir pan. Taip pat „paklodes“ su CK sekretoriaus K. Preikšo pamokymais rašytojams ir istoriniu drg. J. Ždanovo pranešimu apie žurnalus „Zvezda“ ir „Leningradas“.

Bendras įspūdis panašus kaip ir žiūrint ilgamečio kino kronikos žurnalo „Tarybų Lietuva“ numerius. Tikras lobis istorikui ar šiaip normaliam kultūringam žmogui, kuris stengiasi gyventi tik nuosavą nepolitizuotą gyvenimą.

Panašūs lobiai, kaip žinome, metams bėgant sunkėja ir brangsta, virsta tiesiog atvirais „gintaro kambariais“, kurių skonį ne kiekvienas perkanda.

Mano džiaugsmui, pokario metų kultūrinėje žiniasklaidoje itin daug vietos skiriama kinui.

Taigi nori ar nenori, bet pačioje „Litmenio“ pradžioje – filmas „Marytė“.

Didžiausia Tarybų Sąjungos meninių filmų gamybos įmonė „Mosfilm“ – vidutiniškas miestukas su daugeliu įvairios paskirties pastatų, su savaimiu, įtemptu, labai judriu gyvenimu, nei naktimis nenutrūkstančiu. „Mosfilme“ dirba ir iš dalies gyvena daug tūkstančių žmonių – menininkų, laboratorijų darbuotojų, labai įvairaus technikinio darbo specialistų.

Į tą painų, margą, labai įdomų „Mosfilmo“ gyvenimą įsipynė nauji, iki šiol nebūti garsai, pasigirdo nauji šokiai ir vardai, pasirodė nauji veidai. Pirmojo meninio lietuviška tema filmo „Marytė Melnikaitė“ gaminimas pareikalavo ir lietuvių aktorių, rašytojų, dailininkų, etnografų, muzikų. Nuo šių metų sausio pradžios Tarybų Lietuvos menininkai įsijungė į tą „Mosfilmo“ gyvenimą, kaip visai savi žmonės, ir stojo į darbą greta draugų rusų kino darbuotojų, jų broliškai sutikti, paremiami, patariami ir paskatinami. Suprantama, lietuviai kino srityje visai žali naujokai, ir toji broliška „Mosfilmo“ darbuotojų parama ir patarimai ypač pravartūs. (A. Gricius. 1947-03-01)

Rašytojas Augustinas Gricius (1899–1972) filmo „Marytė“ titruose įrašytas kaip literatūros konsultantas. Vadinasi, jis specifiniais nacionaliniais klausimais konsultavo „Mosfilmo“ lietuviams kuriamo filmo scenarijaus autorių, puikių rusiškų knygelių vaikams autorių Fiodorą Knorę. Reikia manyti, panašias pareigas turėjo ir dviejų rusų dailininkų asistentas, tuomet 17 metų teturėjęs ir uždarbiavęs Arūnas Žebriūnas. Taip pat kostiumų – tautinių ir tiesiog kasdienių drapanų – po visur, matyt, naršęs scenografas Jonas Vilutis (1909–1978), buities konsultantas kraštotyrininkas Juozas Petrulis (1904–1975). Tik kompozitoriaus Balio Dvariono (1904–1972) muzika filmui „Marytė“ buvo sukurta ir sudiriguota visiškai savarankiškai.

Pirmasis savaitraščio „Literatūra ir menas“ numeris

Rusų aktoriai irgi atmiežiami lietuviais. Daugiausia kadrų gavo patyręs garbusis Juozas Laucius ir gražuolė Lilijana Binkytė, mažiau – Bronius Kisielius, Juozas Siparis. Filme (jutube yra prasta LRT2 kanalo kopija) vos įžiūrėt spėju Kazimierą Kymantaitę ir Laimoną Noreiką, o kur šmėkšteli titruose pažymėtas Donatas Banionis, neaptinku.

Dar išdetektyvinu keistą sutapimą: pagrindinio Marytės vaidmens atlikėja Tatjana Lenikova (1924–1993, titruose ji T. Lenikovaitė), gyvenusi Kazachstane, dar visai jaunutė karo metais įsidarbino rekvizitininke teatre su evakuotais artistais, ir garsus aktorius M. Astangovas, grįždamas į Maskvą, pasiėmė ją savo namams tvarkyti. Ji netrukus įstojo mokytis aktorystės, o 3 kurse gavo debiutinį vaidmenį filme „Marytė“, kuriame kunigo vaidmenį atliko ir jau pagyvenęs dabita Astangovas... Bet čia užkulisinis ir nepatvirtintas „kinas“. Pati Lenikova, manau, tvirtai ir sąžiningai suvaidinusi schematišką Marytę, vėliau ilgai dirbo sostinės Dailės teatre, atlikdama vadinamąjį klasikinį moteriškų vaidmenų repertuarą.

„Marytė“, 1947

Bet jei grįžtume prie talentingojo humoristo Griciaus (kurio sūnus Jonas, regis, neretai užklysdavęs į filmavimo aikštelę, greitai bus išsiųstas į Maskvą mokytis kino operatoriaus meno ir išmoks jo pavydėtinai), tai verta perskaityti dar vieną šiandien humoristiškai (o gal ir ne) skambančią ištrauką iš „Litmenio“ archyvo:

Jau yra nutarta suorganizuoti lietuvišką meninių kino filmų studiją. Senojoje Lietuvos sostinėje, Vilniuje, Antakalnio rajone, vaizdingoje vietoje, yra paskirtas sklypas, kur bus įkurtas kinematografijos centras. Penkmečio planas numato lietuviškos meninės kino studijos statybą baigti 1950 metais. Šiuo metu eina paruošiamasis darbas, sudaromi projektai ir t. t. (...)

Reikia neužmiršti ir to, kad scenarijai yra gerai apmokami: už gerą priimtą scenarijų, dviejų spaudos lankų didumo, mokama iki 6 tūkstančių rublių. Trumpiausiu metu atsiras lėšų ir brangus rašytojų darbas bus gerai atlygintas. Bet didžiausias scenarininko atlyginimas yra visos Lietuvos darbo žmonių dėkingumas. (...)

Tuo pačiu metu kino kritikai privalo duoti idėjiškai ir meniškai filmą vertinančias recenzijas. Dabartiniu metu matome daug kino filmų, kurios yra mažai suprantamos lietuviškam žiūrovui, o tuo tarpu lietuviškieji laikraščiai labai retai deda tokių filmų recenzijas. Reikia aiškinti kiekvienos filmos prasmę ir turinį ir smulkiai supažindinti žiūrovus su jos reikšme. Kadangi dauguma žiūrovų yra kilusi iš kaimo, mažai kur yra buvusi, prieš tai kino nelankiusi, tai jai yra būtini smulkūs kino filmų paaiškinimai. Ne pro šalį būtų laikas nuo laiko suruošti disputus ir per juos išnagrinėti pademonstruotas filmas, kas dar labiau sudomins filmų žiūrovus, padidins jų skaičių ir vaisingai prisidės prie masių auklėjimo. (P. Veržbilauskas. 1947 08 10)

O štai reportažo iš „Marytės“ filmavimo aikštelės stilius ne kažin kiek skiriasi nuo dabartinių stiliukų, kurie staigiai išmaigomi kompiuteriais ir ne tik be cenzūros, bet ir be autorinio šlifavimo išleidžiami į eterį:

Kukliame Vilniaus kampely, toli nuo miesto centro, nuo ryto iki vakaro verda neįprastas, bet įtemptas gyvenimas. Čia viskas neįprasta: ir sniegas ant stogų bei grindinio vasarvidy, ir palaidoto Trečiojo reicho iškabintos vėliavos su hakenkreucu, ir sumuštos hitlerinės grobikų armijos žalios uniformos. Štai pasirodo tarybinių partizanų būrys, štai varoma į Vokietijos katorgą nelaimingų žmonių vilkstinė –­ šaudymai, sprogimai, gaisrai. (...)

Štai Marytė. Ne be smalsumo žiūriu į jos rudai nugrimuotą, lyg saulės nudegusį veidą, taip gražiai kontrastuojantį su šviesiais plaukais, į jos šviečiančias plieniniai pilkas akis.

Drg. Vladimirovas klausia:

– Pavargote?

– Šiek tiek baisiai karšta, visą dieną su tais kailinukais. Jau devinta? – ji klausiamai žiūri į direktorių.

– Taip, tuoj baigsime. (E. Malcas. 1948 08 17)

Maskvos valdininkai filmui buvo kritiškesni nei saviškiai: „Kaip matyti iš SSRS kinematografijos ministerijoje vykusio šio filmo svarstymo Meno tarybos posėdyje, kalbėtojai, lygindami filmus, skirtus Baltijos šalims, vienbalsiai sutarė: „Marytė“ – prasčiausias, vidutinis ir iš esmės nesėkmingas. (...) Be to, kai kalbama apie laisvę Tarybų Sąjungoje ir t. t., visa tai išreikšta agitaciniu būdu – atrodo neįtikinamai“. (A. Mikonis-Railienė, L. Kaminskaitė-Jančorienė „Kinas sovietų Lietuvoje“)

Lapkričio 10 d. Vilniaus kino teatre „Adrija“ buvo pirmą kartą pademonstruotas pirmas lietuviškas meninis filmas „Marytė“. (...) Po seanso Lietuvos Tarybinių Rašytojų Sąjungos rūmuose įvyko filmo aptarimas, kuriame dalyvavo Tarybų Lietuvos vyriausybės vadovai, eilė rašytojų, dailininkų, kompozitorių, buvusių partizanų, režisierė, scenarijaus autorius ir aktoriai. Kalbėjusieji aptarime G. Zimanas, A. Venclova, J. Žiugžda, K. Korsakas, A. Klenickis, A. Raguotis, K. Pivoriūnas, M. Gedvilas, A. Sniečkus vieningai pabrėžė, kad filmas tikrai pavykęs. (LM kronika. 1948-10-16)

Po 70 metų

Šiandien paminklas M. Melnikaitei, kurį sukūrė mūsų skulptūros klasikas Juozas Mikėnas, stovi Grūto parke. Taip pat šiandien svarstoma, ar ne vieta ten ir, pavyzdžiui, Petro Cvirkos paminklui. (1947-ųjų „Litmenyje“, beje, daug vietos skiriama šio redakcinės kolegijos nario netikėtai mirčiai.)
Per 70 metų lietuviai valstiečiai masiškai suvažiavo į miestus (Vilnių ir Kauną, Londoną ir Dubliną...) ir lietuvio valstiečio mentalitetas, šoktelėjęs, deja, tik aukščiau bambos, tapo lietuvio miesčionio trumparegiu mentalitetu. Dar įdomus faktas, kad tam vilniečiui, kuriam buvo baisios Žaliojo tilto skulptūros, baisus ir Vamzdis.

Tačiau nenutolkime nuo „Marytės“. LRT2, kadaise transliavusi šį filmą, dėl visa ko kadro apačioje kartais išleisdavo ir įspėjamąją subtitrų eilutę: dėmesio, rodoma sena „Mosfilmo“ kino juosta... Taip, „Marytė“ buvo padaryta pokario valstiečiams ir darbininkams, bet, atrodo, mažai kas pasikeitė – šiandien kokio nors „Klausimėlio“ herojai gali truputį apsirikti ir pavadinti Marytę Žana arba Pliateryte, arba Gražina, arba stribų kurva Melnik, arba iš viso neegzistavusia būtybe. Nes Lietuvoje egzistuoja esamojo laiko vadovėlių tiesos, o visapusiškos istorijos parašyti nėra papročių ir drąsos.

Ir pati „Marytė“ – grynai vadovėlinis filmas. Nespalvotas, žinoma, bet paprastas ir aiškus – taigi tinkamas vaikiško mentaliteto suaugusiesiems.

Režisierė Vera Strojeva (1903–1991) 1946-aisiais gautą biografinę istoriją perteikė tvarkingai, lėtai ir nuodugniai –­ taip ji kurs ir vėlesnes savo kino operas „Godunovas“, „Chovanščina“.

F. Knorės scenarijus iš esmės parašytas ne prasčiau, nei rašomi scenarijai kokiam nors dabartiniam popsiniam „Tadui Blindai“. Rašytojas, kurio darbą –­ ir jis tai žino – priiminės kelios komisijos, aiškiai yra perskaitęs viską, ką rado ir ko nerado apie M. M.

Beveik pusė istorijos skirta „herojaus formavimuisi“. Pirmuose kadruose lygiame peizaže daug medinių koplytėlių. Senolis Petras (J. Laucius) seka pasaką mergytei: „Seniai seniai, kai ežerai plaukiojo danguje kaip debesys...“ Toji mergytė (beje, jų vėliau lietuviškame tarybiniame kine bus itin daug – mes nuolat tapatinomės su tomis trumpomis taškuotomis suknelėmis – ką tai galėtų reikšti?) labai nori mokytis ir pagaliau jai į mokyklą nupirkti batukai maloniai (ir visai meniškai) sugirgžda. Miestelio mokykloje ant sienos kabo kryžius, o mokinė didelėm akim įkvėptai, kaip ir Orleano mergelė, pasakoja apie Gražiną, kuri „užsidėjo šalmą ir nujojo“. Nuo seno vokietis ir lietuvis yra ugnis ir vanduo - mokytojas epizodo pabaigoje sudeda taškus: „Dabar Vilnius ne mūsų, mus užpuolė ir pagrobė iš mūsų Vilnių.“ Natūraliai ir atsargiai įvedama bažnyčios tema su žmonėmis, kurie „sutverti kaip lygūs“. Marytė paauglė (tai patvirtina ir jos istorinis aprašas) trumpai dirba Kauno saldainių fabrike vyniodama šokoladą „Klaipėda“ (kiek niūriau, nei vėliau rodys „Tarybų Lietuva“). Žinoma, tuo metu įbėgęs išsigandęs fabrikantas ima rėkauti apie Smetoną, kuris susitarė su Hitleriu, ir liepia staigiai viską pervynioti į kitą popierių. M. M. leidžiama pasidabinti tautiniu kostiumu ir su draugėmis bėgti prie Katedros, kur vienas pilietis, iš profilio itin panašus į Paleckį, užveda pavojingą kalbą...

Taip baigiasi partizanės / diversantės M. M. (1923–1943) trumpos biografijos ilga įžanga ir prasideda istoriškai vos mėnesį trukęs vesternas. Čia išsiskiria kėlimosi per upę scena, kurią savo kino istorijoje 1974 m. pažymėjo ir kinotyros klasikė M. Malcienė: „meistriškai nufilmuota operatoriaus E. Andrikanio“. Taigi Marytė, kaip superherojė ir kaip Leninas, neša rąstą plaustui, paskui, kaip Čiapajevas, plaukia per ledinę upę šaukdama trypčiojantiems ant kranto vyrams: „Ko išsigandot?“ Pasakiškai atkartojamos citatos visada yra malonios akiai ir veikia sąmonę kaip gera reklama. (Be to, Marytė, kaip ir Salomėja Nėris, nešioja tuomet madingą stambiai languotą skarelę.)

Taigi, partizanų / stribų būryje M. M. kovoja neilgai. Scenaristas paskutiniame mūšyje demonstruoja žinąs istorines detales (kurias šiaip taip atsikasiau internete): Marytę „supakuoja“ ne vokiečių, o lietuvių fašistai (nežinau, galbūt įmanomas ir dar kitas jų pavadinimas?). Ir kankina taip pat jie („žydų karaliumi“ vadinamas S. Mikulėnas). Filme apdegę Marytės rankos pirštai –­ vėl prancūziška aliuzija. Į kamerą pas Marytę dar įleidžiamas kunigas (Astangovas), kuriam ji mėgina atsakyti į egzistencinį klausimą: „Kai jie mane kankina, tūkstančiai neraštingų mergaičių, kokia aš buvau, man šaukia – tylėk!“ Ir į sušaudymą filmo herojė, kaip Kristaus kančios keliais, lėtai vedama nykiomis gatvėmis su stebėtojais pašalėse.

„Marytė“, 1947

Įdomu tai, kad filmo autoriai atsisakė net meilės temos užuominos (nors dokumentuose figūruoja vienas nuolatinis draugas rusiška pavarde). Šiandien mūsų akys ir ausys filmo ištikimos draugystės linijoje greičiau gali įžiūrėti lesbinę meilę silpnesniajai Elenai (L. Binkytė). Arba psichologinį faktą, kad kare ekstremaliomis sąlygomis moteris tampa vyru, feministiškai formuluojant –­­ netgi supervyru.

Ką gi, filmo ir teksto pabaigoje gal derėtų pacituoti Nėries poemos eilutę apie „nusvirusią galvelę“? Šiaip ar taip, M. M. tikrai buvo sušaudyta ir užkasta griovyje (paskui perlaidota), o tokia poema - parašyta.

O į Katedros aikštę 1947 m. filmavimui buvo atvežtas paminklo maketas. Išėjo visai neblogas performansas! Dabar tokie daromi be prakaito –­ kompiuteriu uždedant vieną vaizdą ant kito.

Mūsų istorija, jos herojai ir antiherojai dažnai irgi primena tokį performansą. Tuomet belieka vartyti senus laikraščius, su lupa tyrinėti filmus ir pasikliauti savo galva.