Jūratė Visockaitė. Restauracija: „Amžinoji šviesa“, 1987

Šio filmo premjeros metais ne aš viena, bet ir dauguma bent kiek kine pasikausčiusių žiūrovų patenkinti atsiduso: štai pagaliau ir mes padarėm tikrą kiną! Nurudintuose sepijos pigmento kadruose – žmonių jausmų blyksniai chruščioviniais kolūkiniais 1956-aisiais... Algimantas Puipa – lietuviškas Aleksejus Germanas! Asketiškas ir plastiškas. Filme sugebama rodyti gyvenimą taip, kaip galima rodyti tik filme – ir niekur kitur.

Vėliau panašia maniera ir vos ne pamečiui pagimdyti kūriniai (drauge su bendražygiais operatoriumi Rimantu Juodvalkiu ir antrąja režisiere Regina Vosyliūte) „Žuvies diena“, „Bilietas iki Tadž Machalo“, „Ir ten krantai smėlėti“ meilę moderniam A. Puipos kinematografui kiek aptirpdė. Deja, įvaldyta forma negalėjo atstoti turinio tuštumų, o tebelyginant su anuo kino metru – trūko jėgos ir pasiutimo (nors ir pats A. Germanas kūrybos pabaigoje vis labiau užsižaidžia kinu).

A. Puipai nuolat buvo sakoma: ak, gali daugiau nieko nebefilmuoti, užteks tau ir vieno šedevro – „Amžinosios šviesos“! Iš tiesų kultūros istorija neretai pasitenkina vienu romanu, vienu eilėraščiu. Tačiau filmui sunkiau išlaikyti pulsuojančią šviesą bėgant laikui. Peržiūrinėji mylimą kūrinį po kelių dešimtmečių ir nebežinai – nublanko jis ar tu, ar abudu drauge? O gal toji jaunystės meilė tiesiog turi įgyti kitą pavidalą?

Režisierius yra prisipažinęs, kad nuvežęs filmą į Rusnę, tenai, kur filmavo, sulaukė kategoriško atsakymo: „Jeigu jūs ir toliau tokius filmus darysite, mes iš viso nevaikščiosime į kino teatrus.“ Taip, ir šiandien šis autorinis, tragikomiškas opusas labiau tinka rubrikai „Snobo kinas“. Paprasta publika per 30 metų kitokia netapo, ji kine nori atsipūsti, o ne ridinėti trupinius ant stalo. Ne visai paprasta publika, manau, šiandien turėtų „Amžinąją šviesą“ žiūrėti susidomėjusi jos trapiomis pastangomis būti itin kinematografiška.

Labiausiai į akį duria kruopščiai apgalvotas, išdailintas filmavimas. R. Juodvalkio vaizdų simfonija, kadaise vertusi snobą aikčioti ir ploti, o likusius nusodindavusi, receptorių nebeveikia taip aštriai. Magiškos žemės spalvos gramzdina į melancholiją; tarybinis „Mininas ir Požarskis“, atsispindintis ant kino žiūrėti susirinkusių kolūkiečių veidų, tampa pretenzingu balastu; nuo pagrindinių – Amilios, Aniceto, Zigmo, Pranės – veidų norisi nors trumpam nuvalyti „rūdis“ ir priartinus juos apžiūrėti. Stumtelėti ir išbudinti visus. Tačiau juk šito sąstingio ir siekta.

„Amžinoji šviesa“

„Amžinoji šviesa“

„Amžinoji šviesa“
„Amžinoji šviesa“

Ekrane – 1956-ieji. Jokios prošvaistės, paskutinis partizanas nušautas, imamasi pjauti arklius. To dešimtmečio Lietuvos impresionistinis paveikslas ir gali blykčioti tiktai šitaip nykiai vienu tonu – juk čia ne ankstesnieji lietuviški trileriai apie pokarį, čia Rimanto Šavelio proza (ir scenarijus) ir A. Puipos rupus humoras. Kraujas, prakaitas, mirtis paliekami už kadro: Pranė tik vaizduoja, kad kariasi iš meilės; traktorius ant geležinkelio bėgių užstringa drauge su Zigmo pokštavimais. Nėra jokių akivaizdžių susidūrimų, šūvių ir klyksmų, baisiausias kadras su nupjauta arklio galva iš pradžių nelabai ir aiškus, kol susivoki, jis pradingsta. Panašu, tas beprošvaistinis laikas toks ir buvo – su neblaškomu, bespalviu, neskausmingu rūku.

Klausimo – kas gi čia aplink darosi? – filme klausia moterys. Amilia (akt. Virginija Kelmelytė), kurios tėvai žuvo, o jai štai pagaliau nuskilo geras įsimylėjęs vyras Anicetas (akt. Vidas Petkevičius), negali užkurti savo širdelės naujam gyvenimui: „Vaikštai, kalbi, o paskui tavęs nebėra. Kodėl taip?“ Abu jos vyrai suragėję, egzistencinių klausimų nebeužduoda: „Ir kas iš to, žinosi ar nežinosi, niekas nepasikeis. Esi kaip tas medis.“ Ir Pranė (akt. Daiva Stubraitė) bando išjudinti jausmus, pasukti situaciją kitaip. Atrodo, moterims tereikia išsitrinkti galvas ir palengvės. Bet vyrija pasidavė, išblėso – kaip tie „bulvių daigai rūsyje“ (pirmas filmo pavadinimas). Anicetas žiūri padėrusiu žvilgsniu ir bet kur žingsniuodamas automatiškai matuoja žemę, Zigmas (akt. Kostas Smoriginas) tuščiai purkštauja, nes „to proto tuščia rankovė“. Kino mechaniko Juliaus (akt. Povilas Budrys) niekas nepastebi ir nesiklauso, apylinkės tarybos pirmininkas (akt. Elegijus Bukaitis) virto karikatūra, net į šį užkampį paskirtas rusas saugumietis (akt. Povilas Stankus) bejėgiškai svaičioja „хочу быть птицей“ ir pameta pistoletą. Kiečiausias lieka vietinis nusenęs kvailelis ir „žolės stiebelis“ Bernasius (neprofesionalas Vladas Tamošiūnas), kurio protą aplinka, taip jau išeina, mažiausiai sudarkė – jis vienintelis dar prisimena, kad „pasaulyje turi būti tvarka“.

Amžinoji tamsa nusileido ir paskutiniame kadre Anicetas susmunka prie namo sienos, ant kurios išlikęs nugriauto priestato trikampis... Na, pataikyta į dešimtuką, bet šiandien A. Puipa įmantrų kadrą turbūt pakeistų, nes kinas būtent nuo šitokio tiesmukumo ir sensta.

Subtiliai pustoniais tapytame filme ausį užgauna kai kurios aktorių ne itin preciziškai, ne iš dešimto karto įgarsintos scenos – juk rimtos muzikos koncertuose falšas pastebimesnis. Į akį tarsi šapas įkrenta Amilios pernelyg mandrai stalinmečiui numegzta skara su kutais (dailininkė Irena Vabalienė). Taip pat muziejiniai filmo / paveikslo eksponatai – žolėmis apaugusio vokiško automobilio griaučiai ir traktorius „Stalinec“, kuriems įsipaišius į kadrą, kažkodėl iškart pajuntu netoliese įsitaisiusią kamerą.

Filme akivaizdžiai tamsu, tačiau amžinoji šviesa yra pavadinime ir Rusnės potvynio vandenyse, kurie – kas tada galėjo pagalvoti! – atplukdė nepriklausomybę ir išliko iki šiol.


Iš 3669 žurnalo (2018-12-02 21:59:34)
Draugai