Jūratė Visockaitė. Restauracija: „Birželis, vasaros pradžia“, 1969

Šio liūdno filmo išvirkščioji pusė – susitikimas su kūrėjais po daugelio metų – linksmai prasiskleidžia 2010 m. TV laidoje „Kinas yra kinas“. Filme vaidinę ir jau amžių nugyvenę aktoriai Elvyra Žebertavičiūtė, Vytautas Tomkus, Algirdas Šemeškevičius be meniškų išraitymų, buitiškai prisimena tris vasaros filmavimo mėnesius Kriūkuose prie Nemuno. Taip ir knieti atpasakoti.

„Kiti režisieriai tai fasonieriai, o Vabalas visada ŽINOJO... išgėrėm visą sausą vyną rajone... filmavimas buvo aistringas... Elvyra čia sutiko antrą vyrą Vabalą, na, buvusį Balandytės vyrą... (ankstesnis režisieriaus filmas „Laiptai į dangų“, – aut. past.) vakare jau buvau kviečiama į restoraną „aptarti vaidmenį“... ji buvo Vabalo užkariauta... pagal scenarijų reikėjo talentingos, bet kuklios išvaizdos... aktorė ne itin graži, šnabždėjo už nugaros... komise pati susiradau suknelę, šinjoną, su savo chalatu vaidinau... atsibundu, žiūriu, kokia čia blondinė šalia guli, pasirodo Chadaras... buvau bačkutę alaus atsivežęs gimtadieniui, tai kaip katinai visi sukdavo aplink ir išsilaistė... lietuviškus filmus reikėjo žiūrėti nuo pradžios iki pabaigos, kad suprastum, ką norėjo pasakyti... vis dėlto tai buvo lietuviškas, o ne tarybinis filmas... mes čia buvome laisvi, ir jie tai suprato.“

Nežinantis stebisi, kaip iš tokių pelų gali išaugti grūdas. Kadaise, pakliuvusi į neįtikėtinai lėtapėdę gruzinišką filmavimo aikštelę, aš irgi negalėjau patikėti, kur ir kaip prasideda stebuklingas gruzinų kinas. Atsakydavau sau: ugnis kyla (arba ne) montuojant. Čia ji, surusenusi 32-ejų metų režisieriaus Raimondo Vabalo galvoje, įsidegė – drauge su padėjėja Mingaile Murmulaitiene – prie montažinio stalo. Ir tiesiog pavydėtinai, lenkdama nūdienius filmus apie šiandieną, šildo iki šiol.

„Birželio“ ritmiškas vienos dienos gyvenimo srautas išaugina ir lankstų filmo stuburą, ir neblunkantį turinį. Prieš 50 metų scenaristo Icchoko Mero ir R. Vabalo sugalvotą tarsi bereikšmę istoriją pasisekė paversti „kino sidabru“ – mano galva, neturime geresnio filmo apie kasdienybę, kurią perteikti yra sunkiau nei dramas, tragedijas, komedijas. Filme kaip čechoviškas kodas netgi medžioklinis šautuvas šmėsteli – ir netgi daktaro rankose. Tačiau ne šautuvas pražudo provincijos daktarą Balį (akt. Audris Chadaravičius) ir jo draugą kunigą Vacį (akt. Algimantas Masiulis), o stikliukas ir negebėjimas tikėti nors mažmožiu. Lentpjūvėje atsitinka avarija – sužeistas darbininkas (kaip ir turėjo tuomet atsitikti tarybiniame „gamybiniame“ filme), tačiau randas prasišiepia ne ant kūno, o sieloje – kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Šiandien tas randas matyti net geriau nei premjeros metais, kai filmui buvo suteikta žemiausia – ketvirta – kategorija (pagaminta mažiausiai kopijų, rodoma tik LTSR ekranuose). Nes šiandien aiškiau pasitvirtina tai, kas buvo pasakyta vakar pagrindinio herojaus, lentpjūvės direktoriaus Stasio (akt. Vytautas Tomkus) lūpomis apie baisiausia, kas gali atsitikti žmogaus gyvenime: „Niekas nepasikeis, mergele.“

„Birželis, vasaros pradžia“

„Birželis, vasaros pradžia“
„Birželis, vasaros pradžia“

Kaskart žiūrėdama „Birželį“, kaip geroje, seniai skaitytoje knygoje, užsikabinu vis už kitos linijos, kitų kadrų, nuseku paskui juos ir pamatau nematyta – ypač antrajame plane su antraeiliais personažais. Itin tikslios, neryškios, vasaros kaitroje ir miestelio stingulyje egzistuojančios moterys: su pasauliu, kuris priklauso vyrams, visiškai susitaikiusios Angelė (akt. Danutė Juronytė) ir Liuda (akt. Aldona Jodkaitė), dar įstengianti pliaukštelėti vyrui per veidą Jonė (akt. Lilija Mulevičiūtė). Operatoriaus Algirdo Aramino nufilmuota spiginančios saulės šviesoje – šviesi ant šviesaus – Angelė yra trapi ir nepalaužiama. Staiga į paviršių iššoka ir užkabina anuometiniai susenę tėvai ir mokytojai: grįžusios į namus aktorės Laimos (akt. E. Žebertavičiūtė) motina (akt. Kazimiera Kymantaitė), apžiūrinėjanti dukters parvežtus užsienietiškus batus ir be nereikalingų priekaištų šildanti valgį vis skubantiems suaugusiems vaikams; Stasio tėvas (akt. Gediminas Karka), niekaip neišeinantis į pensiją muzikos mokytojas ir mažyčių miestelio talentų ugdytojas; griežtas sostinės teatro režisierius (akt. Stepas Kosmauskas), finale, prieš sėsdamas į autobusą, kelias sekundes mąsliai mėginantis ridenti vaikišką medinį žaislą.

Teatras atvežė gastrolinį spektaklį „Vyturys“, kaip sako savo dukra susirūpinusi Laimos motina, „apie tą netekėjusią“ Žaną (spektaklis tikrai tuomet buvo Jaunimo teatro repertuare, rež. Igoris Ivanovas). Trupės aktoriai mechaniškai kartoja pjesės tekstą ne tik klubo salėje, bet ir vaikščiodami gyvomis gatvelėmis. Prancūzo Jeano Anouilh’o ir I. Mero tekstai iš esmės ne tokie jau skirtingi, ir Laimai, staiga gavusiai pagrindinį vaidmenį, reikia lipti ant savojo ešafoto. Pastarasis – pastatytas mažytėje scenoje, atvežamas ir išvežamas sunkvežimio kėbule – atrodo juokingas, lyginant su kasdieniais, lėtai gromuliuojamais herojų rūpesčiais. Pagal Maskvos pareikalavimą buvo įterpti kadrai su akmeniu ir data „1941–1945“. Kukliai pastatytas ant kalnelio, prie tako, akmuo be trukdžių įsipaišo į filmo srautą.

Vyrams ne lengviau nei moterims: Vacys į seniai matyto režisieriaus klausimą „Mokytojauji? Atostogauji?“ atsako: „Kunigauju“, ir viskas tampa aišku; Balys neužmiršo lotyniškai, bet nežino ir nuoširdžiai klausia draugo: „Na, pasakyk, kas aš toks?“; Stasys dar nepasidavė, jis žino, kad „reikia prasimanyt kažkokio darbo“, dar daugiau darbo, kad nepaskęstum nuobodulyje, degtinėje ar blaškydamasis tarp moterų. Ne, filme nėra nė vieno bučinio, meilės nuotrupų pabarstoma tarsi post factum („Išvažiuojant lieka daug nepasakytų žodžių. Aš jau išvažiavau – tu ko nepasakei?“). Per išleistuves mokykloje, prie sukryžiuotų stalų, sėdi visas miestelio elitas, o atvykęs ansamblis lietuvišku pavadinimu „Bildukai“ ir Vytautas Petrušonis dainuoja „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“. Abiturientę besivaikantis abiturientas neapsikentęs rėžia jai: „Užperėtgalve tu!“

Prasukdama epizodus šiandien randu tik vieną režisieriaus negrabią įkliją: bijanti vaidmens aktorė Laima blaškosi po miestelį, prie spaudos kiosko varto madų žurnalą, kurio pabaigoje kaip tyčia atsiverčia senos moters nuotrauka, skamba nieko gero nežadanti muzika, kamera praslenka pro restauruojamą cerkvės freską, šviesesnė muzika, Laima praeina pro gėlių pardavėją nepastebėdama jos, ant teatro afišos berniūkščiai tepa užrašą: NEĮVYKS...

1969-ųjų „Birželis“, kaip buvo rašoma, „ženklino atlydžio optimizmo pabaigą ir stagnacinės visuomenės pradžią“. Apsisukus pusamžio ratui, ir juokinga, ir graudu, kaip toji pabaiga / pradžia sutampa su šiandiena, su anų laikų lentpjūvės direktoriaus pranašyste, kad niekas nepasikeis. Neįvyks.

Draugai