Jūratė Visockaitė. Restauracija: „Faktas“, 1980

 

Sudėtingos konstrukcijos „Faktą“ šiandien galima pavadinti šedevru, kuriam iki tokio fakto realizacijos pritrūko labai nedaug. Filmas turėjo tapti dar vienu kūriniu, kokybe ir populiarumu prilygstančiu „Pirčiupių motinos“ paminklui ar poemai „Kraujas ir pelenai“, tačiau netapo.

Labai ambicingas, tais laikais itin modernus scenarijus; ryžtinga režisūra ir montažas su nuolat susikeičiančio laiko scenomis; 1980-aisiais atsargiai analizuojant, be propagandinio patoso ištartų kaltinimų žmonėms, sudeginusiems Pirčiupių kaimą. Tie kaltinimai itin suktai nuskamba filmo režisieriaus Almanto Grikevičiaus memuaruose jau laisvais 2013-aisiais: „Tačiau kurdami filmą mes negalėjome visiškai atvirai pasakyti, kad šiai tragedijai prielaidas sukūrė raudonieji partizanai – jie sušaudė vokiečius ir taip išprovokavo jų pyktį. Todėl filme tardomi ne rusai, o vokiečiai, kurie dalyvavo sudeginant kaimą.“ Taigi vėlyvoji autoriaus reziumė: rusai išprovokavo, vokiečiai dalyvavo?.. Galbūt Pirčiupiai – tai iki šiol neišaiškintas detektyvas? O galbūt baimė, pataikavimas valdžioms taip įsigeria į kraują (netgi menininko), kad jo neperpilsi?

Bet mane, šiandien vis „persukančią“ filmą kompiuterio ekrane tarsi laboratorijoje, skaudžiausiai užkabina pačių Pirčiupių gyventojų (taip, kaip jie parodyti filme) nuolankumas. Avių bandos, su šventom giesmėm sugenamos į kluoną, kadras. Ir prieš tai parodyti tos bandos, sėdinčios atskiruose vyrų ir moterų būriuose, lyriški vaizdeliai (su pasakojamais anekdotais „...jei paimtau dukrų, o atiduotau ožkų“). Taip, 119 patiklių, neinformuotų kaimo žmonių buvo sudeginti 1944 m., tačiau susitaikymo su savo padėtimi idilija ekrane tiesiog gręžia smegenis. Ji pernelyg meniškai nudailinta, „grožinė“. Prieš dešimtmetį sukurtame filme „Ave, vita“ tas pats A. Grikevičius, filmuodamas to paties karo kalinių koloną, varomą į Panerius, atrodo, buvo daug arčiau faktų – pagal intonaciją vaizde užspausto ir visada prasiveržti galinčio pasipriešinimo. Bet „Faktas“ kuriamas ne iš finalinės apokaliptinės dramos, o iš priešingos – gražaus kasdieniško kaimo gyvenimo – pusės.

Falšą, kurį skaudi tema padvigubina, skleidžia žinomų aktorių vyrų veidai: ypač Laimono Noreikos Amerikoje kadaise pabuvęs, o dabar poetiškai susimąstęs Džanas su petnešomis; Algimanto Masiulio Peciukonis su klasikinio sodiečio ūsais; Donato Banionio pulkininkas Titelis su priklijuotais akių vokais; prie Juozo Budraičio paslaptingo įvaizdžio, o ne atvirkščiai, priderintas vokietis su lietuviškom šaknim Jozefas Šaknys. Iš vyrų aukštos prabos tik Regimanto Adomaičio Buckus, iš visur šaukiantis savo nėščią naivios veido išraiškos žmoną Kazią (Vaiva Mainelytė). Buckaus sukrečianti žūties scena su dukrele ant pečių kartojama keturis kartus.

Pirčiupių moterys originalesnės. Išplatėjęs namų siuvyklos epizodas, pagal Kipro Petrausko ariją šokuojanti ta pati mergaitė – ko gero, pats vertingiausias. Jelenos Solovej (Kanų kino festivalio apdovanojimas už antraeilį vaidmenį) Ona negali išlįsti iš sufastriguotos suknelės ir siuvėja (Doloresa Kazragytė) ima žirkles, kerpa medžiagą ant nuogos nugaros – ir tai baisus įspėjimo signalas. J. Solovej meistriškai suvaidina monologą tiesiai į kamerą, kai užkadrinis tardytojo balsas Onos, lietuvio išdaviko žmonos, paklausia, ar kaime ja pasitikėjo: „O jei nepasitikėjo, tai ką – nebegyvent?“ Individualizuotos, ne trafaretinės Irenos Marijos Leonavičiūtės kelių vyrų mylima, melodramiško likimo Teklė, Eugenijos Pleškytės apsukri Karolina, Elvyros Piškinaitės filigraniškoji, neįgaliojo vežimėlyje sėdinti panelė Salomėja.

Filmo „vienos dienos kroniką“ (virtuoziško scenarijaus autorius, žinoma, Vytautas Žalakevičius), jai maždaug įpusėjus, pertraukia ilgas ir tamsus apklausos epizodas su beveidžiais tardytojais, išderinantis tarp ekrano ir žiūrovo besiklostančius jautrius santykius. Šis post factum su „šiandieniais“ klausimais įtariamiesiems režisūriškai neišspręstas, anoniminis, tarsi ore pakabintas. Finaliniame kadre, kaip ir „Ave, vitoje“, rusena amžinoji ugnis ir kalasi nauja gyvybė. Blaivi (scenaristo įpiršta) stebėtojo pozicija nepasiteisina.

 

Kadrai iš filmo „Faktas“

Kadrai iš filmo „Faktas“
Kadrai iš filmo „Faktas“

 

V. Žalakevičius 1987 m. jau pats pagal savo scenarijų nufilmavo karo panoramą pajūryje „Savaitgalis pragare“. Kopose deginasi, o paskui dega naciai, jų šaunios merginos, veisliniai šunys, pantomimos artistai ir du pabėgėliai kaliniai, išsirengiantys nuogai, kad prisiderintų prie visų. Autorius vis tirština veiksmą, potekstes, kuria vizualiai įspūdingą, baisų ir... komišką paveikslą, politinį trilerį, panašų į jo maskvietišką „Lotynų Amerikos trilogiją“.

Po tiek dešimtmečių vėl iškyla dar jaunam A. Grikevičiui įkyrėjęs klausimas apie jam daromą V. Žalakevičiaus įtaką. Taip, stiprus publicistinis scenarijus nenumaldomai vis imdavo viršų, gyvenimo nervą siekęs perteikti menininkas įstrigdavo aštriuose faktuose ir „Jausmų“ pakylėjimo žiūrovai nebesulaukė.

Draugai