Arūnas Žebriūnas yra sakęs: jeigu nebūčiau radęs Ingos Mickytės, tai ir „Gražuolės“ nebūtų buvę. Inga – tobulas vaikas, vaikas grynuolis, nebijantis kameros. Iki šiol šita poetinė drama skamba, nes joje – kalbant dideliais žodžiais – sugautas ir užfiksuotas tas vaikystėje nužudomas Mozartas.

Inga Mickytė-Skiotienė, gimusi vienoje Kauno gydytojų dinastijoje, ir pati tapo gydytoja, o naujaisiais laikais – gydytoja emigrante Didžiojoje Britanijoje, taigi į gyvenimą žvelgė kaip tradicinė gero, pragmatiško auklėjimo lietuvė moteris, beje, niekada niekam nedavusi interviu, neaiškinusi, ką jautė, ko troško tada, kai buvo vaikas, kai mojavo plonomis rankomis virš galvos ir šoko, ilgai susimąsčiusi stovėjo prie apsilaupiusios mūro sienos, bėgiojo Vilniaus gatvėmis, Neries krantine.

Gal pernelyg aštru čionai kalbėti apie Mozartą – geras gydytojas taip pat meistras, be to, neduok Dieve, jei toji mergaitė būtų pasukusi į aktorystę. Tačiau jos ir filmo autorių sukurtas mažo žmogaus portretas šiandien, sakyčiau, dramatiškai atveria stebuklingas vaikystės galias ir būsimus praradimus. Stradivarijaus smuikas gana greitai bus nubrūžintas ir virs masinės gamybos instrumentu. Inga neišvengiamai taps tokia pačia, kaip laiško ir vyro laukianti jos motina (aktorė Lilija Žadeikytė).

Šiandien žiūrint, rodos, atmintinai mokamą, visai neilgą – vienos valandos – filmą, kuris prieš keletą dešimt­mečių tau dar atrodė poetiškas ir šviesus, jo sukeliamas liūdesys nėra toks jau nekaltas. „Gražuolė“ šiandien nebėra graži, kupina vilties ir ateities. Naujasis amžius atidengia vis naujus žmonių bendrabūvio atspalvius, sprendžia absoliučiai kitonišką, anksčiau neįsivaizduojamą šeimos tėvas-motina-vaikas formulę, kuri, dar niekas nežino, praplės ar susiaurins žmogaus pasaulėjautą. „Gražuolė“ kaip klasikinė pasaka (ir filme mama liepia dukrai iš kažkokios močiutės „ant kampo“ atnešti pieno ąsotyje) sukasi jau kito laiko spirale ir seka kitą, tolimesnę pasaką, kuri, ak, tokia supainiota ir nežinia dar, kaip baigsis.

Motina, perspausdinanti rankraščius mašinėle, ir senas kaimynas juodu apsiaustu ant suolo (aktorius Sergejus Martinsonas) – tie keli suaugusieji, į kuriuos Inga turėtų atsiremti. Mama ją vadina svaičiotoja, senis – netikusia mergiščia, nes ji išlieja pieną (beje, tasai „aš ne piktas, aš senas“ taip pat kalba apie savo vaikystę, apie kadaise čia, kur dabar tuštuma, stovėjusį namą, o jame – stalą ir šviečiančią lempą...). Vaikystė, net jeigu sutapo su karo metais, yra graži, bet prarasta net vietos atžvilgiu. Epizodai krantinėje su nuskendusio šeimininko laukiančiu vilkšuniu, deja, į filmą natūraliai „neįsipaišę“, brėžia riebų brūkšnį tarp to laiko, kuris buvo ir kuris yra. O kas gi yra?

Yra senamiesčio kiemas su susigalvotus žaidimus žaidžiančiais gerais ir ne tokiais gerais vaikais. Yra nejaukūs Ingos namai, kur ji, užsidegusi žvakę, įsivaizduoja, kad „ponia Bonasjė mirė“. (Vėliau kinošnikai leis sau vienintelį kartą pajuokauti, kai Inga atsikirs seniui pernelyg subtiliai: „D’Artanjanas apkabino lavoną...“) Žinoma, yra dokumentiškai operatoriaus Algimanto Mockaus nufilmuotos 1969-ųjų gatvės – dažniausiai Inga, išnirusi iš savo niūrios bromos, bėga pro visai šviežius, 1967 m. pastatytus Vilniaus dailės parodų rūmus, ryškų sovietinės architektūros ženklą. Daug ekraninio laiko atiduodama modernios kirpyklos interjerui, abejoju, ar neinscenizuotam, iš tikrųjų egzistavusiam su tais žviegiančiais iškvietimo skambučiais (dailininkas Algirdas Ničius). Kirpykla, grožio bastionas, nepriklauso A. Žebriūno užuominų kinui – epizodas labiau skirtas tiems žiūrovams, kurie nemėgsta nuolat ir sunkiai skaityti tarp eilučių. Kitokios, patriotinės prigimties yra dūzgiančioje aikštėje lyg tarp kitko tylutėliai įklijuota varpų su Maironio „Lietuva brangi“ melodija, kurią autoriai, nusižengę topografijai, pasiskolina iš Kauno.

Gėlių parduotuvė su dirbtine gražuole pardavėja (aktorė Nijolė Lepeškaitė); punktyriškai sekama istorija apie diemedžio puokštę, kuri pražys žibuok­lėmis, o gal atvirkščiai – rasa akis išės, kol šluota pražydės; naujamiestis su dar vienu šunimi, negražiu buldogu; senovinis veidrodis su jame atsispindinčiu laikrodžiu ir ilgesingai žvelgiančiomis Inga bei jos mama; tiltelis parke ir karieta kieme tėra bendriniai, temą priverstinai poetizuojantys kadrai. Jie tikrai kliūtų ir stabdytų filmą, kaip ir dažna pernelyg protinga Jurijaus Jakovlevo scenarijaus frazė, jei ne mažoji aktorė, kuri pridengia netikrumą savimi. Išties auksas ir pelenuose žiba, ir dar juos apšviečia.

Kaip šiandien filmuotos vaikų patyčių dramos. Prasideda viskas nuo karalaičių ir saulių, o vystosi iki beždžionių šlakuotų. Įdomu, kad ir pati Inga – nešventa. Jau ir ji po truputį „auga“ – sugeba blogam berniukui pasakyti, kad jo šuo negražus, moka koketuoti ir nesidomėti geru berniuku, nes juk įdomiau įveikti blogąjį. „Niekas tavęs neprašė!“ – rėžia jai, darančiai gerus darbus, tas kietas bernas, ir jis teisus. Nebūsi ne tik graži, bet ir gera – tai nelengvai pasiekiama. Tik tai jau aukštoji matematika, laukianti Ingos ateityje.

Ingos amžių sunku nustatyti. Aprengta ji išskirtinai (dailininkė Viktorija Bimbaitė-Vilimienė) – trumpa mamos megzta suknele, pro kurią kažkodėl nuolat švysčioja baltos darželinukės kelnaitės. Nors mentalitetas aiškiai mokyklinis, nors skaitomi ne mažiau ir ne daugiau, o „Trys muškietininkai“. Matyt, tai dar ir paties režisieriaus „poe­tizmai“, nes ir jo novelės „Paskutinis šūvis“ („Gyvieji didvyriai“), ir filmo „Paskutinė atostogų diena“ herojės buvo aprengtos vienodomis trumpomis taškuotomis suknelėmis. Yra archyve ir Ingos bandymų nuotrauka su tuo „dievo karvytės“ apdaru... Tačiau liaunoji I. Mickytė įveikė ir šitą nenusakomo amžiaus vaiko išbandymą (regis, tuomet ji buvo dešimtmetė).

Filmas baigiasi vaikiška „giesmių giesme“, kurią Inga skiria mamai, guosdama ją (Mama: „Nieko čia baisaus. Ir negražios išteka.“ Inga: „O kam tekėt? Mums ir dviem gera.“).

Bet nežinia, kaip filmas persiskaitys dar po kelių dešimtmečių.

Filmą žiūrėkite www. kinofondas.lt